Dažniausiai prašoma kraujo

„Dėkoju už palaikymą ir supratimą, už rūpestį ir norą padėti. Nežiūrint į, rodos, nepakeliamą išbandymą, mes ir vėl stojome į kovą. Esant prastiems Povilo kraujo rodikliams kraujo perpylimai ir įpylimai yra gyvybiškai svarbūs. Norisi išvengti nepageidaujamų nesusipratimų, norisi padėti savo žiogui. Taigi, brangieji, padėkite, pagelbėkite.

Norėčiau turėti savo donorų sąrašiuką. Gal tarp mūsų yra žmogeliukų, kurių kraujo grupė I rezus minus, kurie esant kritiškai situacijai galėtų pagelbėti Povilui – konkrečiai Povilui. Gal galite garsiai paprašyti bendradarbių, draugų – gal prireiks, o gal ir ne, bet mums dabar labai neramu“, – toks mamos Sigutės vardu pasirašytas laiškas iš vienos elektroninio pašto dėžutės į kitą keliauja jau tris savaites.

Grandininių laiškų dažnai gaunanti „Vilniaus diena“ nutarė pasidomėti jų patikimumu ir efektyvumu, juos rašančių žmonių psichologine būsena ir laiškus gaunančiųjų elgesiu. Pasirodo, kartais žmonių pagalbos šauksmas atsigręžia prieš juos pačius. Pasekmės – netikėtos ir nepelnytos.

Užplūdęs dėmesys glumina

„Internetas yra jėga, bet kartu ir nelaimė – žudikas, vampyras“, – šis pagalbos neseniai meldusios onkologine liga sergančio Povilo mamos Sigutės teiginys pritrenkė.

Iki tol atrodė savaime suprantama, kad panašaus pobūdžio laiškus žmonės rašo tikėdamiesi pasiekti kuo daugiau žmonių. Nekildavo minčių, kad pagalbos šauksmas gali išplisti ir tapti grandininiu per nesusipratimą ar netgi prieš žmogaus valią.

„Rašiau ne pagraudenimą internete, o privatų laišką uždarai žmonių bendruomenei – artimiems, laiko patikrintiems draugams. Nieko nepasakojau apie Povilo ligą – tie žmonės puikiai žino mūsų istoriją. Kreipiausi į juos „brangieji“, rašiau, kad myliu: laiškas tikrai neskirtas plačiai auditorijai. Suprantu, kad žmonės jį išplatino norėdami gero, siekdami padėti, bet – negalvodami. Žinote, kaip lengva emocijų pagautam paspausti vieną klavišą“, – virpančiu balsu kalbėjo Sigutė.

Netikėtai laiškui išplitus po internetą moterį užplūdo ne tik elektroniniai laiškai – dieną naktį netilo ir telefonas. „Nespėdavau trinti žinučių, jau nekalbu apie jų perrašinėjimą, nesulaukdavau svarbių skambučių, nes linija buvo nuolat užimta, teko išjungti telefono garsą – srautas beprotiškas. Pirmomis dienomis tai mane visiškai žlugdė“, – emocijas sunkiai tramdė moteris.

Laiškai skrieja bangomis

Laiško kelionė netruko įgauti pagreitį – jis pasiekė Povilo mokyklą. Laiškas buvo atspausdintas ir perduotas klasės draugams, kad šie parneštų tėvams – padėti norėjo visi.

„Patekome į dviprasmišką padėtį: viena vertus, džiugino žmonių gerumas, kita vertus – dėmesys slėgė, buvo skausmingas. Išėjo taip, kad buvo įsikišta į asmeninį gyvenimą, perlipta per tam tikrus žmogiškus dalykus. Negalėjau iki galo atsidėti ligoniuko priežiūrai, nes dalį energijos teko nukreipti kitur.

Prisidėjo dar vienas vargelis, nors tenorėjau dėl šventos ramybės turėti kelių žmogelių su reikiama kraujo grupe sąrašą“, – pasakojo Sigutė ir tarsi teisindamasi vis pabrėždavo, kad visiems žmonėms už jų gerumą jaučia begalinį dėkingumą ir ant nieko nepyksta.

Sigutės e. pašto dėžutėje dabar guli apie 300 neatidarytų laiškų. Visų perskaityti moteris nepajėgia nei fiziškai, nei emociškai.

Nors internetas neturi sienų, laiškai ir skambučiai Povilo mamą pasiekė bangomis iš skirtingų miestų. Pirmiausia sukruto Vilnius, paskui Alytus, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.

Prieš persiunčiant pagalbos šauksmą kitam Sigutė žmones ragina labai atidžiai įsiskaityti į laiško turinį: ar prašoma laišką skleisti, ar jame yra data. „Į laiškus be datos iš viso nereikėtų kreipti dėmesio – tai rizikinga. Deja, laiškai keliauja, nors žmogui, kuriam prašoma pagalbos, jau niekas negali padėti“, – apgailestavo Sigutė.

Ir gera, ir pikta linkintys

„Mieli kolegos, draugai, pažįstami ir nepažįstami žmonės, skirkite porą minučių mano laiškui. Turiu 11 mėnesių dukrytę Urtę, kurios gyvybė nuo šeštadienio vakaro palaikoma Vilniaus Santariškių ligoninės Reanimacijos skyriuje.

Labai prašau atsiliepti tuos, kurie turi patirties kovojant su iš Egipto atsivežtu virusu ar bakterija. Gal galite nurodyti pagelbėjusius gydytojus“, – tokį laišką neseniai išplatino Urtės mama Jolita Sederevičiūtė. Kiek žmonių atsiliepė į jos pagalbos šauksmą, moteris komentuoti nenorėjo.

„Žmonių yra visokių: ir gera linkinčių, ir bloga. Mūsų atvejis – ne išimtis“, – tepasakė J.Sederevičiūtė.

Viltis padaryti stebuklą

Motyvai, kodėl žmonės rašo pagalbos laiškus, gana įvairūs. Vieni siekia asmeninės naudos ir pasipelnyti, antriems tai žaidimas, o iš tikrųjų į nelaimę patekusiems žmonėms – viltis ką nors pakeisti.

„Žmones užplūsta beviltiškumo jausmas. Kai nėra į ką kreiptis, griebiesi to, kas po ranka – šiuo atveju interneto. Čia pagrindinė jėga yra jausmai, o ne protas. Kai šaukdamasis pagalbos rašai apie vaiko ligą, ieškai ne tik paramos vaikui, bet ir palaikymo sau. Tarsi sakai: vienas šito aš jau neatlaikau“, – aiškino psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas.

Nacionalinio kraujo centro donorų organizatorė Ona Speičienė mano, kad pagalbos laiškai randasi iš baimės. Nerimo užvaldyti žmonės bando padaryti stebuklą.

„Pagalbos šauksmas sujudina visuomenę, priverčia susimąstyti. Tačiau didelė laiškų grandinė nėra efektyvi, nes perskaitęs laišką kraujo duoti ateina vos vienas kitas žmogus.

Kai matome, kad kraujo labai trūksta, donorų ieškome įvairiais būdais: rašome asmeninius laiškus tiems, kurie jau yra tos grupės donorai, skambiname, siunčiame žinutes. Žmonės dažniau sureaguoja į mūsų kreipimąsi nei į laiškus. Po laiškų tiesiog sulaukiame skambučių, klausiančių, ar aprašyta istorija yra tikra“, – pasakojo O.Speičienė.

Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vedėjas Kęstutis Saniukas irgi netiki pagalbos laiškų efektyvumu. „Kai važiuodamas automobiliu per radiją išgirsti, kad gyvybiškai trūksta kraujo, gali užsukti ir jo duoti. Bet kai perskaitai pašte, pakraipai galvą, pagaili ir dirbi toliau – prie kompiuterio kelionė baigiasi. Be to, pagalbos laiškai daugeliui kvepia aferomis“, – įsitikinęs K.Saniukas.

Daugumai žmonių kelia įtarimą

„Vilniaus diena“ atliko eksperimentą. Internete buvo paskelbta apklausa, kurioje teiraujamasi, kaip elektroninio pašto vartotojai reaguoja į pagalbos prašančius laiškus. Nuoroda į apklausą su prašymu atsakyti ir paskleisti kitiems buvo nusiųsta 30 asmenų. Per vieną parą apklausoje sudalyvavo 260 žmonių.

Kiek iš viso pašto dėžučių pasiekė nuoroda, sunku atsakyti: galėjo rastis žmonių, nenorinčių ar neradusių laiko atsakyti į klausimą. Be to, procesas nėra baigtinis, nes nuoroda vis dar plaukioja internete.

Skaičiavimų, kiek pašto dėžučių pasiekia pagalbos šauksmai, nėra. Manoma, kad jie keliauja kelis kartus sparčiau: žmones veikia emocijos ir noras padaryti „bent ką nors“ gero.

Jei pagalbos šauksmas atsiduria kelių žmonių konferencijoje ar forume, užverda karštos diskusijos. Net bendraminčiai stoja į skirtingas barikadų puses. Vieni jautriai reaguoja į pagalbos šauksmus ir mano, kad bent vienam iš šimto perskaičiusiųjų davus kraujo, tai bus didelis laimėjimas.

Kiti burnoja, laiškus vadina elektroninėmis šiukšlėmis ar virusais. „Tokių laiškų efektyvumu netikiu, o žala – tikiu“, – kategoriško nusiteikimo neslėpė internautas Darius Stryra.

Iš 260 „Vilniaus dienos“ apklausoje dalyvavusių žmonių 54 (21,01 proc.) atsakė, kad pagalbos laiškus perskaito ir persiunčia kitiems, 65 (25,68 proc.) – laiškus perskaito ir ištrina, 57 (22,18 proc.) juos vertina kaip elektroninį šlamštą ir ištrina neskaitę, 80 (31,13 proc.) tokie laiškai kelia įtarimą.

Ilgapirštį surado per internetą

Naujųjų metų šventė „Pravdos“ vakarėlyje vilnietei Laurai Šidlauskaitei baigėsi liūdnai. Merginą apvogė: ji prarado rankinę su banko kortelėmis. Jas išgryninęs vagis iš bankomato pasiėmė 7 tūkst. litų. Bankomatas buvo filmuojamas, todėl vagies nuotraukos pateko policijai į rankas.

Tačiau nesnaudė ir pati L.Šidlauskaitė. 15–20 draugų ji išsiuntinėjo laišką su vagies nuotrauka tikėdamasi, kad kas nors jį atpažins. Laiškas pasklido plačiai, ir lemtingo skambučio mergina sulaukė netrukus: jau pirmą dieną ilgapirštis buvo sučiuptas. „Buvau labai pasiryžusi surasti mane nuskriaudusį žmogų.

Numačiau veiksmų planą. Nusprendžiau, kad efektyviausias bus internetas. Tikėjau, kad grandininis laiškas duos rezultatų, nes internetas Vilniuje labai paplitęs, o žmonės čia vieni kitus pažįsta, bent jau iš matymo“, – pasakojo L.Šidlauskaitė. Šiandien ji džiaugiasi atgavusi visus pavogtus pinigus. Iki šiol tai vienas pirmųjų atvejų Lietuvoje, kai žmogus savo iniciatyva padeda policijai sučiupti nusikaltėlį.

Grandininiai laiškai dauginasi žaibiškai

Grandininiai laiškai – tai laiškai, kuriais siekiama jų gavėją paskatinti išsiųsti kuo daugiau to paties laiško kopijų. Grandininiai laiškai yra viena iš pašto šiukšlių rūšių, artima kompiuterių virusams. Tokie laiškai kartu su virusais ir elektroniniu šlamštu grėsmingai apkrauna e.pašto dėžutes. Didėjantys jų srautai gali trikdyti kompiuterių tinklų darbą.

Grandininiai laiškai dauginasi geometrine progresija kaip kompiuterių virusai. Jie veikia taip pat kaip kompiuterių virusai, tik dauginimąsi užtikrina ne kompiuterinė programa, bet psichologiniai mechanizmai.

Pavojinga šių laiškų gavėjų reakcija yra tokia: „netikiu tuo, bet išsiųsiu, nes atsarga gėdos nedaro“ arba „nors tiek padarysiu“. Taip žmogus, net ir perspėtas, kad tokių laiškų nereikėtų dauginti, juos toliau platina.

Kai kuriuose grandininiuose laiškuose rašoma, kad persiunčiami laiškai yra skaičiuojami ir, jei kiekvienas persius šį laišką tam tikrą skaičių kartų, laimės pinigų. Didžiumą atvejų sudaro pasakojimai apie sergančius vaikus. Esą už kiekvieną persiųstą laiško kopiją ligoniai gaus pinigų.

Visa tai techniškai padaryti neįmanoma, nebent su laišku būtų atsiųstas kompiuterių virusas, kuris susisiektų su centriniu serveriu ir perduotų tam tikrą informaciją. Tačiau tokio pobūdžio laiškai yra pavojingi ir nei jų atidarinėti, nei persiuntinėti nerekomenduojama.

Elektroninio pašto ypatumai

E.paštu visose trijose Baltijos šalyse naudojasi panaši dalis interneto vartotojų. Tyrimo duomenimis, kasdien arba beveik kasdien e.paštu naudojasi 51,4 proc. Lietuvos interneto vartotojų. Tai daugiausia jauni dirbantys arba studijuojantys žmonės, kurie e.paštą naudoja darbo reikalais.

11,9 proc. Lietuvos interneto vartotojų apskritai nesinaudoja e.paštu. Tai daugiausia pensininkai ir žmonės iš mažesnių miestų ir kaimų, kur interneto sklaida yra gerokai mažesnė nei didmiesčiuose.

Latvijoje e.paštu kasdien naudojasi 56,6 proc. interneto vartotojų. Visai e.paštu Latvijoje nesinaudoja 7,2 proc. interneto vartotojų. Estijoje e.paštu kasdien naudojasi 66,6 proc., o nesinaudoja 10,9 proc. interneto vartotojų. Lietuvoje populiariausi e.pašto adresai yra nelietuviški. Populiariausias e.pašto adresas – @gmail.com. Juo naudojasi 36 proc. Lietuvos interneto vartotojų. 19,1 proc. e.pašto adresų sudaro @yahoo.com.

„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:

Politikas įkvėpė laisvės oro

Nelegalaus dyzelino upės tvinsta

Trijų Kryžių kalnas: ar įkopsite?