Atsižvelgus į šiuolaikinių vėjo elektrinių aukštį patikslintas vėjo energetikos techninis ir ekonominis potencialas patvirtinta, kad didžiojoje Lietuvos sausumos teritorijos dalyje yra tinkamos sąlygos vėjo energetikai plėtoti.
„Steigiamas Baltijos jūros energetikos klasteris „BOSEC“ numato iki 2015 metų integruoti Lietuvos elektros sistemą į Europos elektros tinklus bei rinką jūros elektros „supertinklo“ pagalba. Baltijos elektros „žiedas“ jūroje gali būti lengviau įgyvendintas, nei stringanti Lietuvos ir Lenkijos jungtis sausumoje. Tuo būtų užtikrintas Lietuvos ir visų Baltijos šalių energetinis saugumas“, - tikina Vėjo energetikų asociacijos direktorius dr. Stasys Paulauskas.
Mokslininkai tikina, kad vėjo ir atominė energetika gali turėti vienodas konkurencines galimybes atviroje elektros rinkoje. Be to, vėjo energetika neturi atominei energetikai būdingų saugumo ir panaudoto kuro saugojimo problemų. Vėjo elektrinių pagaminta elektros energija dabar superkama po 22 centus už kWh ir brangstant dujoms taps pigiausia.
Lietuvoje nedrąsiai, bet užtikrintai kelią skinasi idėja ties jūros pakrante statyti didžiulį vėjo jėgainių parką. Tai atitiktų ir Europos Komisijos tikslus, pagal kuriuos numatoma per ateinančius penkerius metus jūroje aplink Europą išplėtoti vėjo energetikos parkus, nutiesti 1000 kilovatų elektros kabelį. Jis sujungtų Baltijos, Šiaurės ir Viduržemio jūrose įrengtus didelės galios vėjo jėgainių parkus.
Pavieniai elektros parkai gali išnaudoti tik pusę savo galios, sujungus juos į tinklą būtų panaudota iki 70 procentų galios. Šis „supertinklas“ jau statomas Airijoje. Rytinė tinklo atšaka jungs Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos jūros vėjo jėgainių parkus. Jiems kurti tikimasi paramos iš Europos Sąjungos.
„Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, vienintelis kelias tapti bent iš dalies nepriklausomiems nuo Rytų energijos žiedo, yra kurti alternatyvius energijos šaltinius”, - tvirtina p. Paulauskas. Vėjo elektrinės, anot p. Paulausko, dėl nedidelės galios yra decentralizuoti elektros energijos šaltiniai.
Tai reiškia, kad joms reikia žymiai mažiau elektros tinklų paslaugų, dėl to vartotojui turėtų sumažėti elektros energijos kaina. Tačiau centralizuotos energetikos monopolijos, dažniausiai susietos su nacionalinėmis vyriausybėmis bei politinėmis partijomis, nesirengia taip lengvai suteikti energetinę savivaldą vartotojams ir prarasti savo pajamas bei įtaką.
Atomas prieš vėją
Atliktų tyrimų duomenimis, ES ir Lietuvos gyventojai prasčiausiai vertina branduolinę energetiką. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, tik 20 proc. ES ir 37 proc. Lietuvos žmonių pritaria šiai energetikos technologijai.
Propaguodama neperspektyvią naujosios branduolinės elektrinės statybos idėją Vyriausybė, pasak p. Paulausko, linkusi sumenkinti kitos – atsinaujinančios, vėjo energetikos galimybes.
„Pusantro karto mažesnę teritoriją nei Lietuva užimanti Danija turi 7000 vėjo elektrinių, kurių visa galia viršija 3100 MW. Tik 22 proc. vėjo elektrinių priklauso energetikos kompanijoms, 78 proc. – privačių asmenų nuosavybė“, - apie efektyvią valstybės remiamą energetikos politiką pasakoja Vėjo energetikos asociacijos vadovas. Tolimesnė Danijos energetikos raida siejama su didelių vėjo jėgainių parkų įrengimu jūroje.
Numatoma, kad šiemet iš vėjo pagamintos ir vartojamos elektros energijos dalis sudarys 25 proc., о 2015 metais – 35 proc., o 2025 sudarys 50 proc. visos Danijoje suvartojamos elektros energijos. Danų pavyzdžiu pasekė Vokietijos, Ispanijos, JAV energetikai.
Augalų energija
Kita, viena iš pagrindinių atsinaujinančių energijos rūšių, į kurią dedamos didžiosios dalies pasaulio degalų gamintojų viltys - kuras iš biomasės. Jo naudojimo Lietuvoje pagrindinė varomoji jėga yra kol kas ribotas pajėgas turinti šio kuro gamintojų ir tiekėjų asociacija.
Tiesa, jos veiklos rezultatai nuteikia gan optimistiškai: šalyje jau veikia per 200 biokuru kūrenamų katilinių, o šilumos gamyba iš biomasės sudaro apie 16 proc. centralizuotu būdu gaminamos šiluminės energijos. Pradėta biodyzelino ir bioetanolio gamyba.
VU docento dr. Stasio Kropo nuomone, viena iš perspektyviausių alternatyvios energijos krypčių būtent ir yra biokuro naudojimas. „Biokuro paplitimą šalyse nulemia trys dalykai: biomasės gamybos galimybės ir sąnaudos, egzistuojanti teisinė bazė ir naudojamos technologijos biomasei paversti energija“, - aiškina p. Kropas.
Brazilija bene pirmoji pradėjo gaminti bioetanolį iš cukranendrių, dabar JAV naudoja kukurūzus biokuro gamybai, o Europos Sąjungoje plinta biodyzelino gamyba iš rapsų aliejaus. Naudojant vadinamąsias antros kartos technologijas galima biokuro gamybai naudoti celiuliozę (daugumos augalų komponentą).
„Vadinasi, bet kokia žalioji masė ateityje taps svarbia energetine žaliava. Tačiau ją nebus paprasta panaudoti. Reikės gan didelių visų biokuro gamybos kūrimo grandinės dalyvių pastangų. Biokuro industrijos sukūrimas reikalauja agronomijos įgūdžių, žaliavos supirkimo, saugojimo, skirstymo perdirbimo galimybių, prekybos ir logistikos sistemos, biotechnologijų ir inžinerijos žinojimo, palankios politikos ir kai kurių kitų sąlygų“, - mano dr. Stasys Kropis.
Visa tai, anot jo, sufleruoja, jog būtina pradėti daugiau taupyti ir mažiau skolintis, greičiau ir operatyviau galvoti, kokiais būdais vystyti perspektyvią šalies ūkio šaką - biokuro industriją.
Išbandymas biurokratais
Stojimo į ES sutartyje Lietuva įsipareigojo iki 2010 m. padidinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių iki 7 proc., o bendros alternatyvios energijos produkciją - iki 12 proc. Taip ES skatina 25 nares mažinti priklausomybę nuo naftos ir dujų išteklius valdančių valstybių.
Kartu siekiama, kad europiečiai gyventų sveikesnėje aplinkoje. Išskyrus Lietuvą, ES narės bendrąją energijos gamybą iš alternatyvių jėgainių įsipareigojusios padidinti net iki 22 proc. Šią kartelę iki 12 proc. Lietuva išsiderėjo prieš stodama į ES. Tačiau, atrodo, kad ne be Vyriausybės “pagalbos” valstybė neįvykdo net šių, palyginti menkų įsipareigojimų.
Maža to, tokia valstybės pozicija trukdo ir privačiam sektoriui plėtoti alternatyvios energijos sritį. Koncernas „Achemos grupė“ turi šešis vėjo energetikos objektus, kurie pagamina apie 16 megavatų elektros energijos.
Rimantas Sinkevicius, bendrovių grupės vystymo direktorius, tikina, jog bendrovė norėtų pasistatyti ir daugiau vėjo jėgainių, tačiau geri norai sudūžta į valstybės abejingumo sieną. „Galite turėti žemės sklypą, visas reikalingas pažymas, pasijungimo į elektros linijas galimybę, suderintą projektą, tačiau ir dar negarantuoja, kad galėsite pasistatyti vėjo jėgainę“, - apie biurokratines žabangas perspėja p. Sinkevičius.
Jo nuomone, sudarant kliūtis siekiama tik „nubaidyti“ verslininkus nuo tokios veiklos. Europos Sąjungos valstybių įsipareigojimas iki tam tikrų metų turėti 10-20 proc. „žaliosios“ energijos, sako p. Sinkevičius, mūsų valstybei nė motais. „Lietuvos valdininkai pasiskaičiavo, kad jau 10 proc. alternatyvios energijos pagaminama, tai kam jai dar stengtis papildomai?“, - retoriškai klausia verslininkas.
Vienam loviui per daug burnų
Valstybės galvos geba ne tik įvairiais būdais trukdyti verslininkams siekti energetinės nepriklausomybės, bet ir sunaikinti tai, ką patys gražaus yra sukūrę. Pavyzdžių, kaip valdininkų neišprusimas gali sugadinti net ir kilniausią aplinkosaugos idėją – apstu.
Vienas ryškesnių, - kai per plauką dešimtys milijonų litų vos neišlėkė į orą buvo Klaipėdos geoterminės jėgainės UAB „Geoterma“ pernykštė agonija. Stebina tik tai, jog beveik visos šioje istorijoje dalyvavusios įmonės yra valdomos vienos valstybės arba maitinamos to paties biudžeto pinigais.
Pernai vasarą "Geotermos" įmonė, kurios 76 proc. akcijų valdo Ūkio ministerija ir „Lietuvos energija“, dėl valstybinės energetikos politikos buvo privesta prie bankroto ribos ir nutraukė energijos gamybą. 74 mln. pasaulio aplinkosaugos fondų ir biudžeto litų kainavusios įmonės žlugimas išsklaidė mitą, neva valdžios galvos remia alternatyvios energijos projektus. Ekologines idėjas propaguojančiai bendrovei išsikovoti pozicijas monopolizuotoje energijos rinkoje nebuvo lengva.
Nuo pat pirmų „Geotermos“ gyvavimo dienų, įmonę bandyta sužlugdyti. Štai pavyzdžiui, beveik šešerius metus, valdininkų pageidavimu, bendrovė buvo priversta prekiauti šiluma savikainos nesiekiančia kaina ir klimpo į nuostolius. Vien tik miesto savivaldybei priklausanti „Klaipėdos energija“ kasmet iš „Geotermos“ už savikainą įsigydavo po 200 tūkst. MWh šilumos energijos.
Tik 2007 m., prieš pat paskelbiant bankrotą, savivaldybei pavaldi bendrovė „nusprendė“ "Geotermai" mokėti po 7,2 cento už šilumos kWh. Tačiau šie skatikai milijoninėse skolose skęstančios įmonės neišgelbėjo. Todėl pernai spalį valstybė, pasmerkusi savo pačios įmonę myriop, sukurpė ir jos „gelbėjimo planą“.
Rudens pabaigoje „Geoterma“ sulaukė nemažos pinigų injekcijos. Bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas papildomais 13 mln. litų. Šiuo metu jėgainė remontuojama, o darbą planuoja atnaujinti sulaukusi vasaros.
Klaipėdos „Geoterma" - pirmoji Baltijos šalyse parodomoji geoterminė jėgainė, per metus galinti pagaminti 560 TJ šilumos. Šiuo metu jėgainė yra pritaikyta gaminti šilumą, tačiau tikimasi, kad ji galės gaminti ir elektrą, taip gaudama papildomų pajamų, tai bus ypač aktualu, kai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė.
