- Gegužės 1-oji švęsta kaip ir visos sovietmečio šventės. Ji būdavo suvokiama, kaip rašydavo laikraščiai. Darbo žmonių šventė įtvirtinta kaip nedarbo diena pirmuosiuose tarpukario Lietuvos švenčių ir poilsio įstatymuose, tačiau 1930 m. nedarbo diena įstatymu panaikinta.
Nuo 1930 m. Gegužės 1-ąją švęsdavo tik komunistai, jie platindavo atsišaukimus, keldavo vėliavas, kartais bandydavo rengti demonstracijas. Komunistų partija buvo nelegali, tad demonstracijos būdavo vaikomos. Lietuvą inkorporavus į SSRS, 1941m. demonstracijos pradėtos rengti vėl.
Intensyviai ją šventė vokiečiai, mat nacionalsocialistai – darbininkų partija. Dėl to 1942 m. vokiečių okupacijos metu dabartinėje Katedros aikštėje stovėjo vaišėmis nukrauti stalai.
Pirmais pokario metais Gegužės 1-osios demonstracijos su arkliais, vežimais rengtos ir mažuose miesteliuose. Pastatydavo tribūną, pro ją važiuodavo su arkliais, transparantais. Tribūnoje stovėdavo kolūkio pirmininkas, apylinkės pirmininkas, „nkvdistas” – jie priiminėdavo paradus. Paskui akcijos rengtos tik didesniuose miestuose, rajono centruose. Visos jos rengtos pagal tą patį modelį.
- Ar sovietmečiu žmonės į demonstracijas eidavo savo noru?
- Sovietmečio ypatybė – visos šventės degraduodavo. Buvo privalomas varymas į demonstracijas, lozungų, kurių niekas nenorėdavo imti į rankas, nešiojimas. Tos demonstracijos tapdavo karikatūromis.
Masiškumui pasiekti imtasi visokių priemonių. Vieni eidavo dėl to, kad nenorėdavo turėti nemalonumų. Pavyzdžiui, inteligentija – tai galėjo atsiliepti karjerai. Darbininkams už dalyvavimą demonstracijoje duodavo po 5 rublius, kas nešdavo ką nors, tam mokėdavo daugiau. Totalitarinis režimas yra totalitarinis režimas, jis turi įvairių poveikio formų.
- Šventės tikslas buvo deklaruoti patriotizmą ir ištikimybę Komunistų partijai?
- Ištikimybė Komunistų partijai buvo deklaruojama kiekviena proga. Visada tiek prieš Gegužės 1-ąją, tiek prieš spalio šventes laikraštyje „Tiesa“ pasirodydavo rekomenduotini šūkiai, kuriuos reikia išpaišyti ant nešamų transparantų. Metai iš metų šūkiai būdavo beveik tokie pat, kartais juos paįvairindavo.
- Darbo žmonių solidarumo šventė pradėta švęsti Vakaruose. Kodėl šiandien ji įgavusi neigiamą atspalvį, tapatinama su sovietais?
- Sovietai šventę sukompromitavo galutinai, žmonių atmintyje ji išlikusi kaip priverstinių demonstracijų diena, tad čia jokio entuziazmo nėra. Tose Europos valstybėse, kur nebuvo komunistinių režimų, socialdemokratija ir Gegužės 1-osios tradicijos visai kitos. Tai nėra masinė šventė, tačiau tokio atgrasaus turinio neturi. Pas mus sovietmetis tą antspaudą paliko.
Užtat lietuviams šventė žadina nemalonius prisiminimus, niekas į ją nekreipia dėmesio, ji atgrasi.
- Kada Gegužės 1-ąją Lietuvoje nustota švęsti?
- Sovietmečio demonstracijos išnyko su Nepriklausomybės atgavimu. Po Kovo 11-osios akto paskelbimo Gedimino prospekte buvo susistumdymas. Tuomet Vytautas Landsbergis Vilniaus gatvėse dar nedominavo, čia dar stovėjo kariuomenė, Mykolo Burokevičiaus vadovaujama Komunistų partija organizavo demonstracijas.
Sovietmečio šventėse nuoširdumo nebuvo, tik diktatas, prievarta. Spalio šventės skyrėsi tuo, kad jų metu buvo rengiami kariniai paradai.
-Tačiau Gegužės 1-osios šventė prieš keletą metų sugrąžinta, tik dabar ji vadinama „Tarptautine darbo diena“.
- Nes rinkimus laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija – „brazauskininkai“. Aišku, jiems malonūs tų švenčių prisiminimai, antra, norėta įgelti dešiniesiems: „jūs darėte taip, o mes darysime taip“. Gegužės 1-oji buvo tapusi principo reikalu: Algirdo Brazausko kompanija laimi, padaro ją nedarbo diena. Konservatoriai su krikščionimis demokratais laimi – vėl ją panaikina, po to A. Brazausko kompanija vėl ją sugrąžina.
Šioje situacijoje matau labai kvailą užsispyrimą žūt būt padaryti savaip. Užtai dabar Gegužės 1-oji – paprasčiausia nedarbo diena, ir niekas į ją nekreipia dėmesio. Ji tapo eiliniu laisvadieniu.
- Tačiau gal šventę pamėgs jaunoji karta, nepamenanti sovietinių eitynių?
- Nemanau. Tai naujajai kartai nieko nesako, kiek esu pastebėjęs, jiems tai absoliučiai nerūpi. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji - tai skamba, tai yra tikros šventės. O čia istorinė tradicija nunyko, sovietmetis ją visiškai sukompromitavo.
Nereikia žaisti tų kvailų žaidimų. Daugumai žmonių šventė yra nemaloni, visai ne šventė. Sovietmetis ją baisiai sukompromitavo. Kartūs prisiminimai liko, ir nereikia žaisti žmonių jausmais.
Manau, kad ši šventė Lietuvoje neturėtų būti minima.
DELFI primena, kad Tarptautinės darbininkų dienos ištakos siekia dar XIX amžių. 1886 m. gegužės 1 dieną Čikagos policija buvo priversta malšinti darbininkų demonstraciją, kurios metu darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Tą kartą neapsieita be aukų.
Po trejų metų Paryžiaus II tarptautinis kongresas paskelbė Gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena.