Įtakingos JAV ekologinės įstaigos „Worldwatch Institute“ ekspertų skaičiavimu, 2006-aisiais į atsinaujinančius energijos resursus buvo investuota apie 52 mlrd. USD – tai 33 proc. daugiau nei 2005 m. Išankstiniais vertinimais, 2007-aisiais ši suma pasiekė 66 mlrd. USD. Švariosios technologijos yra trečia pagal apimtis rizikos kapitalo investicija Kinijoje ir JAV. Galimybės – milžiniškos, tikina „Worldwatch Institute“ prezidentas Christopher‘is Flavin‘as: „Pagrindinis mūsų amžiaus iššūkis - sukurti tokią pasaulio ekonomiką, kurioje būtų išmetama mažai anglies junginių,“- teigė jis. –„Tai lems precedento neturinčius technologinius ir ekonominius pokyčius pasaulio energetikos pramonėje.“
Išrinktųjų tylėjimas
Pasaulinio atšilimo padariniai yra neabejotini, tačiau apie juos Lietuvoje kalbama puse lūpų: tiek apie gresiančias ligas, pokyčius žemės ūkyje, pajūrio regione ir pan. „Gyventojams reikia švietimo programos. Ar ji ką pakeis? Manau, taip, nes mūsų valdžia yra renkama. Šandien mūsų išrinktieji bijo pasakyti tautai, kad po metų su trupučiu tauta mokės mažausiai 60 centų už elektros kilovatvalandę. Mažiausiai. Labai paprasta: Ignalinos gaminamos elektros savikaina 7 cnt/kW, gyventojas moka 31 cnt/kW. Vadinasi 24 centai tenka perdavimui – „Lietuvos energijai“ ir paskirstymui – VST ir „Rytų skirstomiesiems tinklams“. Šios dienos kainomis (o gamtinės dujos neišvengiamai ateityhe brangs) Elektrėnų gaminamos elektros kaina – 36 centai, nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos.
Tad, sudedam 24 ir 36, gauname 60,” skaičiuoja “Achemos grupės” vystymo direktorius Rimantas Sinkevičius. Danijoje šiuo metu elektra yra brangiausia Europos bendrijoje – apie vieną litą. Tad panašu, kad lietuviai bus visai netoli daugiausiai Europoje už elektrą mokančių vartotojų. „Politikai nedrįsta to pasakyti, nes žino, kad nebus išrinkti. Jei žiniasklaida išdrįs pasakyti, politikai bus priversti gintis ir siūlyti sprendimus. Kokie galimi sprendimai?
Atsinaujinantys energijos šaltiniai,“ tačiau, priduria R. Sinkevičius, elternatyviajai energetikai Lietuvoje nėra vietos. Vėjo jėgainių kvotos iki 2010 metų jau išdalintos konkurso tvarka. Daugiau leidimų nėra. „Iš vienos pusės, lyg esame ant parako statinės, iš kitos pusės, nedarome judesių, kad nuliptume nuo tos stainės ir užbėgtume už kampo,“ atsidūsta R. Sinkevičius. – „Beje, ispanai jau žino, kas tai yra „black out“, kai vieną dieną ateisi, paspausi mygtuką ir elektros nebus, ir šaldytuvas neburgs. O mūsų visuomenė vis dar galvoja, kad elektra – Dievo duota dovana.“
Ko tikėtis Lietuvai?
Prognozuojama, kad piečiau esančios Europos šalys nukentės daugiau, negu esančios vidurio bei šiaurės Europoje. „Manoma, kad pietinėje Europoje aštrės sausrų sukeliamos problemos, nes sausros bus dažnesnės ir ilgesnės. Prasti derliai, miškų gaisrai, geriamojo bei laistymo vandens stoka – tikėtinos sausrų pasekmės. Miestams gresia „karščio bangos“, kurios yra pražūtingos silpnesnės sveikatos, ypač pagyvenusiems, žmonėms“, vardija Vilniaus universiteto docentas dr. L. Čekanavičius. Šiauriau esančiose šalyse šiltėjant klimatui pailgės augalų vegetacijos sezonas – galima bus anksčiau sėti ir anksčiau pjauti, padidės žemės ūkio kultūrų derlingumas, paspartės miško masyvų prieaugis.
Pagerėja laukinės faunos išgyvenimo ir dauginimosi galimybės – švelnesnės žiemos leidžia geriau prasimaitinti (pvz. pastebėta, kad vis daugiau paukščių lieka žiemoti Europoje, užuot išskridę į šiltesnius kraštus). Švelnėjant žiemoms prireiks mažiau kuro namų apšildymui – tai ne tik palengvins brangstančių energetinių resursų poveikį gyventojų piniginėms, bet ir santykinai sumažins atmosferos taršą. Tačiau ir šiaurinėms šalims gresia nemalonumai. Sausros ir jas keičiantys potvyniai, viesulai. Be to, pagerėjusios sąlygos faunai ir florai gali sukurti naujas problemas: manoma, kad atšilus klimatui šiaurės Europoje dar labiau paplis erkių -grėsmingų Laimo ir encefalito ligų nešiotojų- populiacija.
Verslo išskaičiavimai
Specialistų teigimu, dėl klimato kaitos naudą gali patirti tos kompanijos, kurios gyvena iš katastrofų, pelnosi iš karo, uraganų ar taifūnų nuniokotų teritorijų atstatymo. Išlošti gali ir tos, kurios siūlys sprendimus ar technologijas šalinti klimato kaitos padarinius arba atvirkščiai – teiks sprendimus skirtus neutralizuoti jo pasekmes. „Tarkim, yra tikėtina, kad dėl jūros lygio kilimo vis didesnę sausumos dalį pasiglemš vanduo. Akivaizdu, kad pajūryje rekreacijos paslaugas teikiančios kompanijos, ant jūros kranto esantys miestai gali patirti milžiniškų nuostolių.
Pavyzdžiui, prarastos Palangos pliažų zonos atneštų nuostolių, nes sumažėtų poilsiautojų skaičius. Tačiau kompanijos, teikiančios pasiūlymus, kaip sumažinti potvynių daromą žalą turės darbo“, vardija Aplinkos ministerijos sekretorius Aleksandras Spruogis.
Pasaulyje vargiai rastume nors vieną sektorių, kurio tiesiogiai ar netiesiogiai neveiktų aplinkos pokyčiai, tačiau Lietuvoje vis dar palyginti daug įmonių vadovų apie tai kalba tik puse lupų, kaip apie trečiaeilę problemą. Ekspertų vertinimu, bėda tame, kad dažniausiai įmonės, nesiskaitančios su aplinkosaugos reikalavimais, nepatiria tiesioginių nuostolių.
„Juos patiria visa visuomenė. Kitose vakarų šalyse jau aiškiau suvokiamas tas grįžtamas ryšys ir šis argumentas yra pakankamai stiprus valdžios institucijoms nustatant griežtesnius reikalavimus įmonėms ir priverčiant jas bent iš dalies kompensuoti dėl jų veiklos padarytus nuostolius“, aiškina A. Spruogis.
Net ir tuo atveju, jei aplinkos pokyčių įtaka būtų suvokiama, L. Čekanavičiaus nuomone, reikėtų kalbėti ne apskritai apie jos svarbą, bet apie santykinę svarbą: „Galbūt, Lietuvos įmonėms ir jų vadovams aplinkos veiksniai išties yra mažiau reikšmingi -jų sėkmingos plėtros požiūriu- negu kiti įtakos veiksniai, pvz. kad ir energetikos kainų augimas, darbo jėgos stoka.“
LT prioritetas - duona ir žaidimai
Tyrimai rodo, kad pagal remiamas sferas Rytų Europos šalių verslininkai nuo vakariečių skiriasi tuo, jog ekologiniams- aplinkos apsaugos projektams skiria gerokai mažiau lėšų (šią sritį lenkia sportas, įvairūs renginiai, labdara ir kt.). „Esu linkęs manyti, kad tuos prioritetų skirtumus sąlygoja pirmiausia mentaliteto skirtumai. Skandinavams apskritai būdinga „pro-ekologinė“ orientacija - ji jiems jau ne pirmas dešimtmetis diegiama nuo mokyklos suolo, ši pasaulėžiūra jau senokai „madinga“ jų visuomenėje. To nėra nei mūsuose, nei Rusijoje, nei, pagaliau, Amerikoje“, aiškina Vilniaus universiteto docentas dr. Linas Čekanavičius. Kitas, jo manymu, svarbus veiksnys, darantis įtaką verslo pasirinkimui - visuomenės prioritetai ir verslininkų savireklamos siekiai.
„Visuomenėje labiau „matomi“ tie verslininkai, kurie remia sportą, labdarą ir panašius renginius, o ne aplinkosaugos projektus. Be kita ko, jie labiau pastebimi ir žiniasklaidos dėka: pastarosios rengiamos „gerumo dienos“, „bėdų turgūs“ ar „dainų dainelės“ konkursai netiesiogiai siunčia verslininkams žinią: štai, kurie projektai yra labiausiai verti jūsų paramos! Štai, ką parėmę jūs būsite pagirti tarp bendrapiliečių!” vardija L. Čekanavičius. Galiausiai, seniai žinoma, kad turtingos visuomenės žymiai labiau rūpinasi aplinkos kokybe, nei neturtingos.
„Kiekybiškai paliudytas apverstos parabolės formos aplinkos taršos ir gyventojų turtingumo sąryšis gavo Kuzneco aplinkosauginės kreivės (Kuznets environmental curve) vardą. Šitai aiškinama tuo, kad turtingesnės visuomenės ir gali, ir nori daugiau lėšų skirti aplinkos kokybės gerinimui, nes esminiai „ekonominiai“ jų poreikiai yra jau pakankamai „prisotinti“, atkreipia dėmesį mokslininkas.
Pažiūrėjus į statistiką, kiek Lietuvos įmonių taiko aplinkos vadybos standartus šiandien, ir kiek taikė prieš 10 metų, matomi akivaizdūs pokyčiai, tačiau iš esmės aplinkosaugos problemos, kurios itin svarbios Skandinavijos šalyse, Lietuvoje vis dar mažai kam įdomios.
„Kol kas Lietuvos visuomenė daugiau žiūri krepšinį, nei rūpinasi aplinkos kokybės išsaugojimu. Įmonė investuoja ten, kur gali būti labiau pastebėta, kur per reklamą galima gauti didesnius dividendus,“ svarsto A. Spruogis. Pagrindinis motyvas privačiame sketoriuje - verslo interesas. Paprastai, yra skaičiuojama, ką sutaupysiu gerindamas ekolognę situaciją ekonomine prasme ir, kas bus jei to nedarysiu, atidėsiu vėlesniam laikui, kada valstybės politika privers tai daryti.
„Ko gero, dalis įmonių vadovų mano taip: kada visuomenėje tas „žalumas“ yra aštuntoje - dešimtoje vietoje pagal svarbą, tai nėra kultūros dalis, nėra vertinama, tai kodėl aš turėčiau reklamuotis, kad esu „žalias“, „mėlynas“ ar „raudonas“? Juk tam klausytojų ratui, kuriam sakau: „aš – žalias, aš - žalias“, tai neįdomu. Sakau, kad esu „žalias“ ten, kur tai vertinama. Pavyzdžiui, mes užsienio partneriams visada sakome, kad mūsų trąšos pagamintos tik iš natūralių gamtinių darinių. Ir jiems tai daro įspūdį. Mes net į žalią maišą trąšas supakuojam, kad iš tikrųjų atrodytų, jog jos „žalios“. Jei pasirengę sumokėti net šiek tiek daugiau už tai. O dar labiau į Rytus ekologinja dar mažiau suvokiama. Jie ne tik savo šalyse nesako, kad yra „žali“ (nes jiems absoliučiai tai neaktualu), bet jie nesako ir užsienyje. Todėl rusiškas produktas vertinamas laipteliu žemiau, nors technologija gamybos labai yra panaši,“ aiškina R. Sinkevičius.
ES mastu lietuviai yra vieni mažiausiai besidominčių aplinkosaugos problemomis, taip pat jie nemano, kad individualios jų pastangos gali prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo. Net šeši iš dešimties Lietuvos gyventojų jaučiasi per mažai informuoti apie šias problemas. Blogiau už lietuvius informuoti yra tik rumunai ir bulgarai. Tai atskleidė Europos Komisijos užsakymu 27 ES šalyse vykdytas gyventojų nuomonės tyrimas „Eurobarometras“.