Pavyko rasti bent penkis interneto tinklalapius, kuriuose pateikiama informacija turi bendrą vardiklį – pokario laisvės kovas vaizduoti tik kaip nekaltų civilių gyventojų žudymą. Kai kurie iš šių tinklalapių – naujas dabartinis produktas.

Štai kelios citatos.

„Ką žudė tie vadinamieji „kovotojai“? Kaip matome iš sąrašų, tai valstiečiai, mokytojai, kolūkių ir apylinkių Tarybų pirmininkai, vaikai... Sunku suvokti, kokį įtūžį, kokią žvėrišką aklą neapykantą paprastiems Lietuvos žmonėms jautė šių kruvinų piktadarybių įkvėpėjai ir vykdytojai.“

(Toliau Jonas Mikšys, autorius, rašo: „Lietuvoje gyvenu nuo 1956 metų. Tad nebuvau šių tragiškų įvykių liudininkas. Tačiau vėliau, atlikdamas tarnybines pareigas, susipažinau su kai kuriais šių piktadarybių faktais...“)

„Įvairūs susidūrimai su policija ir mokesčių rinkėjais vyko dar ilgai, tačiau pamažu Smetonos režimui – persekiojimu, areštu ir šaudymu – pavyko nuslopinti neramumus. 18 žmonių nubausta mirties bausme (vienas nunuodytas dujų kameroje). Iš viso tais metais „už pasipriešinimą valdžios organams ir maištą“, oficialiais duomenimis, į kalėjimus buvo uždaryti 16 495 žmonės (Z.Balevičius. „Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje“, Vilnius, 1960 m., p. 75).“

(Žilvinas Butkus. „Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys“.) „Šis karas buvo vienas iš baisiausių žmonijos istorijos epizodų, bet kartu ir kupinas masinio heroizmo. Tačiau dabartinė propaganda ir politikai stengiasi jį visaip suniekinti, apšmeižti. Apgailėtinai šiuo atžvilgiu atrodo dabartinių Pabaltijo vyriausybių politika – stūgavimai apie „okupaciją“, žuvusių tarybinių karių atminimo išniekinimas Taline. Juk jei ne tie kariai, dabar nebūtų nei Estijos, nei pačių estų...“

(Žilvinas Butkus, Karolis Račkauskas. „Tiesa apie Didįjį Tėvynės karą ir Lietuvą jame“.) Polemizuoti šia tema su straipsnių autoriais ir su tų tinklalapių kūrėjais bei užsakovais beprasmiška. Tačiau įdomu, kam skirti ir ko siekiama skleidžiant melą apie Lietuvos istoriją?

Vykdomas tyrimas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyrius šiuo metu atlieka išsamų tyrimą dėl civilių gyventojų žudynių pokario metais. Kaip teigia šio skyriaus vadovas Rytas Narvydas, iš viso duomenų bazėje yra apie 30 tūkstančių pavardžių, daugiau ar mažiau atitinkančių tais laikais žuvusių civilių kategoriją. Pavardės atrinktos iš įvairių archyvinių šaltinių. Jos kartais pasikartoja. Kiekvienu atveju atliekamas išsamus tyrimas – archyvuose ieškoma visų įmanomų žinių apie žuvusiuosius. Iki šiol joks panašus tyrimas nebuvo atliekamas, todėl visi moksliniuose darbuose ir publicistikoje skelbti duomenys, švelniai tariant, negali būti tikslūs. O dažniausiai tai yra įvairių preudoistorinių spekuliacijų objektas, paremtas tik kadaise KGB sukurptomis pažymomis bei propagandinėmis XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje masiškai leistomis bei tiražuotomis brošiūromis apie „antiliaudišką buržuazinių nacionalistų veiklą“.

Ričardas Čekutis:
Jei jau vyksta mums nepaskelbtas informacinis karas, tai ir mes privalome atsakyti, galbūt netgi priimti tam tikras iš šalies primetamas taisykles.

Esama atvejų, kai buvo išžudytos ištisos šeimos. Ne visada įmanoma nustatyti, kas būtent jas išžudė – partizanai, šiaip plėšikaujantys banditai ar specialiai KGB parengti agentai–smogikai. Duomenų, žinoma, trūksta. Ne tik dėl to, kad tie duomenys pačių kagėbistų buvo periodiškai naikinami kaip „neturintys operatyvinės vertės“. Dažniausiai dėl to, kad paprasčiausiai daugelis atvejų nebuvo dokumentiškai fiksuojami, o jei ir buvo, tai tiesiog neišliko. Bet kuriuo atveju tyrimo duomenys bus skelbiami viešai ir kiekvienas bent šiek tiek istorija besidominantys pilietis galės padaryti savo išvadas, kurios nepriklausys nuo prorusiškosios propagandos.

Propagandos technologijos

Tuo tarpu su politologu Nerijumi Maliukevičiumi, ne kartą įvardijusiu Rusijos primetamo informacinio karo grėsmes, kalbėjomės būtent apie pastaruosius „šviežiausius“ šio karo produktus bei padarinius.

Pašnekovas iškart pasiūlė atkreipti dėmesį į Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktriną, kurioje nurodomi potencialūs informacinio karo taikiniai. Žinoma, šis dokumentas susijęs, kaip įvardijama, su valstybės nacionaliniais interesais, kurie skirstomi į interesus ekonomikos, vidaus politikos, užsienio politikos, mokslo ir technikos, kultūros, komunikacinėje, karinėje, teisinėje srityse. Doktrina iškelia būtinybę „apsaugoti Rusijos kultūros paveldą, žmonių patriotizmą ir vertybines nuostatas nuo informacinių atakų“. Taip pat pabrėžiama veiksmingo oficialiosios Rusijos politikos įvairiais klausimais pristatymo savo ir tarptautinei visuomenei svarba. Doktriną būtų galima pavadinti eiliniu Rusijos biurokratijos džiunglėse sukurptu „popieriumi“, jei ji nebūtų vykdoma.

„Tokie dalykai kaip naujų, pavadinkime, antilietuviškų interneto portalų kūrimas yra daromi politiškai tikslingai, – teigia N.Maliukevičius. – Tai tiesiog yra rusiškosios propagandos subjektų tiražavimas. Pavyzdžiui, yra toks rusų pseudoistorikas A.Diukovas, turintis savo interneto dienoraštį. Naujausias jo produktas – apie tai, kaip estų tremtiniai buvo vežami į Sibirą. Jie esą buvo vežami su visais patogumais, visai ne gyvuliniuose vagonuose ir pan. Tai yra propagandos technikos dalis...“

Pasak pašnekovo, šią propagandą galima neutralizuoti tik atskleidžiant jos technologiją. Tačiau šiuo atveju, regis, problema yra kur kas sudėtingesnė. Pirmiausia Lietuvoje yra ne tiek jau daug žmonių, besidominančių pokario istorija bei laisvės kovomis. Ar verta rusiškosios propagandos ideologams kreipti dėmesį į tokią negausią auditoriją, gaišti laiką bei švaistyti lėšas, tikrai neturint jokių garantijų, jog norimas tikslas bus pasiektas?

„Pažiūrėkime statistiškai, kas ir kaip daugiausia naudojasi internetu, – sako politologas. – Pirmiausia tai, aišku, jaunimas. Pagaliau, nors apie tai ir nebuvo dar platesnių diskusijų, internetas tampa „normalia“ žiniasklaidos priemone. Lietuvoje, netgi palyginti su Europos vidurkiu, internetas kur kas dažniau naudojamas kaip žiniasklaidos priemonė. Į tai propagandininkai negali neatsižvelgti. Kadangi tai yra jaunimo žiniasklaidos erdvė, todėl ji yra patraukli tokiems veikėjams. Įdomu ir tai, kad tie pseudoistoriniai duomenys internete vis dažniau pateikiami anglų kalba. Pavyzdžiui, vadinamoji „Laisvosios Europos“ leidykla yra išleidusi rusiškus archyvinius dokumentus. Visi jie jau yra išversti į anglų kalbą, klaidžioja po internetą ir visaip tiražuojami. Taigi taikinys yra galbūt net ne Lietuvos jaunimas, o europinė interneto auditorija.“

Kaip žinoma, visai Rusijos propagandos „kontorai“, veikiančiai pagal minėtą doktriną, vadovauja Lietuvoje neblogai žinomas Modestas Kolerovas. Įdomu ir tai, jog tikroji šio veikėjo profesija – archyvaras, t.y. jo nereikia mokyti, kokius dokumentus galima pateikti viešojoje erdvėje, o kokius – „prilaikyti“. Nekyla abejonių, jog ir vietinių propagandos aukų arba idėjinių bendradarbių veikla koordinuojama. Su tuo sutinka ir N.Maliukevičius: „M.Kolerovo pirmieji projektai ir buvo būtent internete. Būtent jis įkūrė įvairiais išpuoliais prieš Baltijos valstybes pagarsėjusį „regnum.ru“. Be jo žinios ten niekas nevyksta – pradedant personalu, baigiant turiniu. Taigi sisteminė propaganda kuria kitus propagandos subjektus. Todėl neatmesčiau galimybės, kad vien tik lietuviškoje informacinėje erdvėje veikia būtent šie sisteminės propagandos produktai.“

Pašnekovas nurodo ir tipą veikėjų, galbūt besidarbuojančių rusiškosios propagandos labui. Pirmiausia tai asmenys, turintys be galo daug laisvo laiko, už kurį, ko gero, neblogai mokama. Interneto erdvėje gausu įvairių „specialistų komentatorių“, tačiau straipsnius istorinėmis temomis dažniausiai komentuoja keli tie patys „etatiniai“.

Kaip teigė vienas Valstybės saugumo departamento pareigūnas, domėjęsis kai kuriais tokiais komentatoriais, įtariant kai kuriuos iš jų tautinės nesantaikos kurstymu, tai yra gana išprusę asmenys, turintys ne tik daug laisvo laiko, bet ir pinigų bei įtakingų ryšių. Kita vertus, visų jų įtarti ryšiais su Rusijos ambasada nėra pagrindo. Kai kuriems, dažnai kamuojamiems nevisavertiškumo komplekso bei nerandantiems kur save realizuoti, tai savotiška saviraiškos forma. Grįžtant prie pseudoistorinių interneto tinklalapių kūrimo, būtina konstatuoti, kaip teigia N.Maliukevičius, jog tai yra oficialiai nepaskelbto informacinio karo dalis: „Vienas dalykas yra užvesti tą propagandos mechanizmą. Tačiau dar reikia jį ir kontroliuoti, taip pat reikia kontroliuoti ir tuos tokios informacijos tiražuotojus. Internete kuriami specialūs interneto dienoraščiai, reklaminės juostos ir t.t. Žodžiu, vyksta gana intensyvus ir akivaizdžiai koordinuojamas darbas.“

Kontrpriemonės

Tuomet kyla bene svarbiausias klausimas – kokiomis kontrpriemonėmis galima neutralizuoti antilietuviškos propagandos srautus?

„Manau, kad atitinkamos valstybinės institucijos tikrai turi į panašius išpuolius reaguoti, – teigia N.Maliukevičius. – Tačiau tai neturi būti kategoriška reakcija, kaip antai tokių tinklalapių uždarymas ir naikinimas. Nes tokie veiksmai sukels tik atvirkštinę reakciją, kurios galbūt netgi tikimasi, taip siekiant išpopuliarėti. Tiesiog tai yra gera proga istorikų bendruomenei bei įvairioms institucijoms, dirbančioms su istorija, viešai išsakyti savo argumentais pagrįstą nuomonę arba kurti savo tinklalapius. Net ir virtualioje erdvėje turi veikti savikontrolės mechanizmai. Profesionalai turi pateikti savo vertinimus, demaskuodami akivaizdų melą. Kita vertus, teisėsaugos institucijos turi būti budrios, kad nebūtų pažeidinėjami įstatymai, o tokius faktus nustačius bausti bendrąja tvarka be ypatingo triukšmo, kuris šiuo atveju tikrai nėra naudingas.“

Viešoje erdvėje nuolat pasirodančios antilietuviškos bei antibaltiškosios provokacijos (naujieji tinklalapiai, dokumentiniai filmai, „specialistų išvedžiojimai ir t.t.) tarsi savaime prašosi griežtų veiksmų jų atžvilgiu. Tačiau pašnekovas teigia, jog įvairiais draudimais bei griežtais ribojimais galima prisidaryti tik dar daugiau žalos.

Jei jau vyksta mums nepaskelbtas informacinis karas, tai ir mes privalome atsakyti, galbūt netgi priimti tam tikras iš šalies primetamas taisykles. Minėtas Valstybės saugumo departamento pareigūnas pusiau rimtai, pusiau juokais pasakė: „Niekas valdžioje tų tinklalapių nesiima ir nesiims. Tačiau yra vienas gana veiksmingas metodas – skirti biudžeto lėšų, už kurias būtų galima nusamdyti kelis rimtus „hakerius“. Štai jie ir susitvarkytų bei priverstų tų tinklalapių kūrėjus kitaip pamąstyti apie istoriją...

"Atgimime" taip pat skaitykite":

Sociologijos profesorius Aleksandras Dobryninas kritikuoja karą karui keliuose. Stanislovo Kairio pokalbis.

Dar tebestudijuojantys, bet jau verslo idėjų kupini jaunuoliai sako apie emigraciją iš Lietuvos ir gimtųjų Šiaulių galvojantys tik apnikti depresijos.