V.A.Dambrava – vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų, iki Nepriklausomybės atkūrimo tris dešimtmečius dirbęs JAV diplomatinėje tarnyboje – Lietuvos ambasadoriaus pareigas Ispanijos karalystėje ėjo 1999–2004 m. V.A.Dambravos pastangomis Lietuva ir Ispanija pasirašė svarbiausius dvišalius susitarimus.
Vertindami V.A.Dambravos diplomatinius sugebėjimus įvairių pasaulio šalių veikėjai vadina jį bebaimiu, „aukščiausio kalibro“ užsienio politikos žinovu. „Tu, Vytai, nuolat kartodavai: tai, kas svarbu, yra dvigubai svarbu. Visada dirbai profesionaliai, savo misiją atlikai su begaliniu užsidegimu. Drąsiai sakau: esi Lietuvos diplomatijos švyturys“, – gražių žodžių į pensiją pasitraukusiam diplomatui negailėjo F.Lopezas Alvarezas.
Po apdovanojimų ceremonijos, kalbėdamasis su „Kauno diena“, V.A.Dambrava džiaugėsi garbingu įvertinimu, bet negailėjo kritikos dabartinei mūsų šalies diplomatijai. „Dieve, kaip Lietuvai reikia gerų diplomatų“, – sakė jis.
– Užsienio diplomatai žavisi Jūsų kompetencija. Su Jumis pabendravęs vienas profesorius portugalas sakė, kad V.A.Dambrava žinojo tūkstančius būdų, kaip įsigyti draugų. Degtinė, pianinas, daina – viskas jums padėdavo užmegzti svarių santykių.
– Turėjau šiokį tokį talentą atsirinkti tinkamus žmones, susirasti kontaktų. Viena vertus, tai yra sėkmė, kita – trijų dešimčių metų patirtis JAV diplomatinėje tarnyboje.
Visada sakiau – pirmiausia reikia pažinti žmogų: kokia jo širdis, ką ir kaip jis galvoja, kas jam dvigubai svarbu. Po to iškart matyti, kiek juo galima pasitikėti. Kolegos stebėdavosi: Vytai, iš kur gavai tokią velnišką intuiciją? O aš tiesiog norėjau pažinti žmones, su kuriais dirbau. Diplomatija – tai žaidimas. Svarbiausia man, kad tas pinigas, su kuriuo lošdavau, būtų tikras pinigas.
– Teko girdėti, kad buvote reiklus vadovas. Sklido kalbos: pas V.A.Dambravą kentėsi, bet karjeros laiptais kilsi.
– Reikalaudavau, jog man pavaldūs darbuotojai dirbtų taip, kaip aš galvojau, kad jie turi dirbti. Laikui bėgant mano žmonės tapdavo darbo fanatikais, todėl ir pasiekdavo neblogų karjeros rezultatų. Niekada nemėgau tinginių ir nenorinčių tobulėti žmonių – tų, kurie neidavo pirmyn kartu su manimi, o likdavo užnugaryje. Niekada nebuvau suinteresuotas parodyti, kad darbuotojas ko nors nesugeba: juk viskas išmokstama, jei esi atsidavęs savo darbui, nestokoji ambicijų.
– Gražiai skamba. Tačiau karjeros diplomatai vis dažniau skundžiasi, kad ambasadoriaus postas jiems nepasiekiamas, nes daugėja politinio pasitikėjimo žmonių, lengviau gaunančių paskyrimus.
– Tai yra mūsų diplomatijos tragedija! Siaubas ima pagalvojus, kad pas mus ambasadoriais skiriami žmonės, kurie nemoka nė vienos užsienio kalbos. Juk betarpiška komunikacija viešojoje diplomatijoje yra viskas. Klausimų dėl kvalifikacijos apskritai niekam nekyla. Ne paslaptis, kad ambasadoriais dažniausiai tampa „atsivestiniai“ žmonės, kurie gerai sužaidžia politiniame ratelyje. Jei tu kam nors įtinki Vilniuje – esi pats geriausias ambasadorius. Tokių dalykų diplomatinėje tarnyboje negali būti. Amerikoje valstybės tarnautojai pareigose aukštinami ne dėl pažinčių ar gerų dėdžių. Viską lemia žmogaus asmeninės savybės ir kvalifikacija. Todėl net aš, būdamas emigrantas, galėjau tapti diplomatu. Amerikoje užsimink, kad nenori vykti į vieną ar kitą šalį, ir tau bus atšauta: galite kada norite atsistatydinti. Baigta.
Vienas Amerikos ambasadorius juokėsi: kaip mums Valionis (buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis – red. past.) stengiasi įtikti. Tačiau visi žino, kad jis KGB rezervininkas. Amerikoje toks žmogus, nors ir visą gyvenimą rodęs savo šventumą ir atsidavimą, niekada negautų net Valstybės departamento kiemo šlavėjo darbo. Žmogaus reputacija tenai neturi kelti abejonių.
Dar daugiau: mes iš esmės neturime supratimo, ko turėtume reikalauti iš savo diplomatų, neturime tikros diplomatinės mokyklos. Akademinio lavinimo per mažai – diplomatija prasideda nuo švarių nagų.
Užtenka pažiūrėti, kaip mes rašome memorandumus: vieni trafaretai, sakinyje šeši tarptautiniai žodžiai. Atrodo, kad Juozas Tumas-Vaižgantas, Žemaitė, Vincas Krėvė-Mickevičius niekada neegzistavo. Šablonų neįdomu skaityti. Reikia rašyti originaliu stiliumi, bendrauti kaip žmogui su žmogumi. Girdėjote, kaip Ispanijos ambasadorius į mane kreipėsi? Ne ponas V.A.Dambrava, o tiesiog mielas Vytai.