Yra temų, kurias gvildenant neįmanoma išvengti asmeniškumo. Kad ir ką rašyčiau apie vienišes, rizikuoju būti apkaltinta šališkumu.

Antai skaitydama solidų mokslo veikalą apie homoseksualizmą (pagaliau sužinosiu visą tiesą apie šį tamsų reikalą!), negalėjau atsikratyti įtarimo dėl autoriaus lytinio skonio. Ir ką gi: baigiamajame žodyje jis vyriškai dėkojo partneriui už palaikymą... Nesu homofobė, tačiau knygos moksline verte suabejojau. Kodėl už veikalo „Visa tiesa apie kiškius“ dažniausiai kyšo ilgos autoriaus ausys? „Kiškio tiesa“ skambėtų sąžiningiau.

Kita vertus, ar asilas gali parašyti ką nors teisinga apie kiškius, o kiškis – apie asilus? Net jei vienas sukauptų visą drąsą, o kitas galingai užsispirtų ir pasitrumpintų uodegą, bijau, tai jau būtų – iš fantastikos srities. Jau girdžiu skaitytojų replikas: „Patelės kliedesiai!“, „Iškart matyti, jog autorė velka santuokos jungą“... Todėl apsidrausiu kukliu straipsnio pavadinimu. Pusė tiesos geriau nei jokios, tiesa? Geriau negu visa, bet abejotina.

Senmergės dalia ar nauja tapatybė?

Visai neseniai „senmergė“ skambėjo it nuosprendis ar diagnozė. Kiek¬viena sveiko proto moteris privalėjo norėti ištekėti, geisti šeimos ir vaikų. Senomis panomis likdavo tik kreivos, šleivos ar kuprotos. Vyro negavusi moteris prarasdavo ir savo gyvenimą. Pasirinkimas menkas – tūnoti svetimos šeimos užpečkyje arba tapti Kristaus sužadėtine. Prisijuokė diedai... Nė šimto metų nepraėjo, o sociologai suskato šnekėti apie svarbiausią socialinį fenomeną – nesuvaldomą vienišų moterų gretų tankėjimą bei jų reikšmę visuomenėje. Juk ne pokaris. Kur dingo vyrai, galintys pažaboti šią katastrofą?! Tik be panikos: dauguma vienišių, nors joms per trisdešimt, nė nesiruošia tekėti! „Ačiū, ne. Užsidirbam, išsilaikom ir susiremontuojam pačios“, – šypsosi tos seksualiai siūbuodamos klubais.

Ar tai pasaulio pabaiga? Amerikietė E. Kay Trimberger, revoliucinės knygos apie naująją vienišę („New Single Woman“) autorė, dievagojasi, kad tai pradžia. Naujo, geresnio pasaulio, kuriame vienišės nardys it žuvys vandeny. Iliustruodama novatoriškas idėjas realiomis istorijomis (atkreipkim dėmesį, – ir savąja), Trimberger įžūliai griauna mitą, kad gyvenimo pilnatvę moteris gali patirti tik susiradusi antrąją pusę. Dar daugiau: autorė pristato naująją dailiosios lyties tapatybę. O tradicinę (su vestuvine suknele) prašo pasislinkti ir pernelyg nesididžiuoti.

Taigi susipažinkime – naujoji vienišė. Kuo ji skiriasi nuo senosios? Ogi, pasak autorės, – nepasiduoda visuomenės spaudimui ir pati drąsiai kuria savo gyvenimą. O šis nėra tik uždaras, tuščias, bergždžias. Naujoji vienišė – profesionali, geba bendrauti ir draugauti, burti aplink save bendraminčius... Trimberger tikisi nuramdyti iracionalų sumitusių panelių bei brandžių merginų nerimą dėl to, kad nesusiras vyro... Savo laimei!

Laimingai netekėjusi

Pažangiausia autorės idėja ta, kad ištekėjusios ir vienišės (nepaniekinant lesbiečių ir biseksualių moterų) nėra nei skirtingos, nei konkurentės: jos – tiesiog spalvingos moterų visumos dalis. Paprastai šnekant, visos mes esame surištos viena seseriška virvute, ir jokia plaukuota ranka nepajėgi jos nutraukti.

Gražu... Tik baugiai panašu į komunizmą be vyrų. Tie, beje, nė karto autorės nepaminėti (ką reiškia „lygiateisiai seksualiniai ryšiai“ – ar tai su vyrais?), o tai kelia šiokių tokių nuogąstavimų. Piktavaliai įtars, jog E. K. Trimberger yra lesbietė arba kad jos buvęs vyras ją smarkiai įskaudino, gal net mušė... Sunku čia nepulti į asmeniškumus. Man naujosios vienišės pasaulis primena didžiulį sterilų vonios kambarį, kur unitazo dangtis visada nuleistas.

Ar revoliucinės E. K. Trimberger idėjos Marijos žemėje ras palankią dirvą? Čia klimatas šaltesnis, o moterys – karštos ir pavydžios... Juk žinom, kaip Lietuvoje būna: vienišą draugę (kolegę) ištekėjusioji už akių vadina senmerge, o ši kerštaudama paveržia jos vyrą ir tampa viršininke.

Manding kaltinti derėtų ne mūsų moralę ar temperamentą, o... ekonomines sąlygas. Ar dažnai vienišai tautietei įkandami pirmieji du naujosios moters tapatybės punktai – jaukus būstas ir gerai mokamas mėgstamas darbas? Todėl ji – nervinga ir neprognozuojama. Iš to streso netyčia permiega su draugės vyru, sumažina algą ištekėjusiai kolegei... Mažai mūsų šaly seseriškumo, oi mažai. O gal tiesiog trūksta padorių vyrų?

Kur dingo geri vyrai?

Taip tiesiai savo kūrinį pavadino ponia Barbara Dafoe Whitehead, „Nacionalinio vedybų projekto“ („Nacional marriage project“) direktorė. Itin populiari knyga turi ir kitą paantraštę – „Romantiška naujosios vienišės padėtis“. Šios, deja, negavau, užtat aptikau kritinę jos recenziją. Smagiausia dalis yra pamokymai. („Aš, kaip ir jūs, miela skaitytoja, galime parašyti knygą apie vienišės godas bei žaibiškai išgarsėti.“) Štai keli:

„A. Paruoškite stalą darbui: iš kairės pasidėkite „Seksą ir miestą“, iš dešinės – „Bridžitos Džouns dienoraštį“. Įkvėpimui pakaitinti dar susiraskite 1986 m. žurnalo „Newsweek“ numerį, kur 40-metė pašnekovė tvirtina, kad verčiau leisis nužudoma teroristo nei ištekės.

B. Paimkite interviu iš kelių vienišų savo draugių ir, remdamasi ribota jų patirtimi, pasidarykite universalią išvadą. C. Pridėkite aksiomą, kad gerų vyrų nebėra, ir kalkite tai skaitytojai į galvą tol, kol ji tuo patikės.

D. O dabar svarbiausia: išsiplaukite plaukus ir kruopščiai atsirinkite tinkamus drabužius fotosesijai – jūs jau populiari!“ Kaip manot, ar tai parašė įsiutęs mačo, ar liežuvinga daugiavaikė? (Juk tai netrukdo būti profesionaliu literatūros kritiku). Ji (jis) tvirtina, kad mes ir vėl nesužinojome apie vienišes nieko tikra. Ir nuolat būsime vedžiojami už nosies, nes panašių knygučių autorių tikslas – pateisinti savo gyvenimą, pademonstruoti, kokios jos „kietos“, ir viens du išgarsėti. Juk, anot kritiko, į pagrindinį klausimą taip ir neatsakyta. Ponia B. Dafoe Whitehead net nepaaiškino, kodėl pasaulyje yra tiek daug gerų moterų ir tiek mažai gerų vyrų.

Ar mūsų gintaro kraštas taip pat kenčia nuo šios disproporcijos? Be abejonės! Vis girdžiu moteris skundžiantis, kad Lietuvoje nebėra už ko tekėti. Vadinasi, tai pasaulinė tendencija. Gamtos ištekliai, deja, riboti: ir gintaro, ir gerų vyrų, ir naftos atsargos kada nors baigiasi.

Taigi vienišės rašo pačios apie save, tyrinėja save ir pristato save kaip XXI amžiaus fenomeną... Pasidomėkite bet kokios knygos šia tema autorės šeimine padėtimi. Kertu lažybų, kad ji išsiskyrusi arba netekėjusi. „Aš pati!“ – šūkčioja kiekviena proga. Ji pati sau – advokatė, mecenatė, guodėja ir patarėja. Ji – ir prokurorė, kaltinanti visuomenę, ir nepriklausoma vyrų vertintoja.

Galima būtų apkaltinti vienišes arogancija, egoizmu ar tiesiog nesugyvenamu būdu, bet pažvelkime plačiau. Visais laikais būta netekėjusių įtakingų moterų – tarkim, žynių, vienuolynų abačių. Manau, būta ir tokių, kurios norėdavo gyventi vienos, tačiau nedrįsdavo apie tai net pasvajoti. Arba geisdavo tokio vyro, kokių iš tikrųjų nėra... Argi ne puiku, kad jos pagaliau turi teisę viešai apie tai prabilti? Teisę pasirinkti tokį gyvenimą? Man regis, vienišė ir siekia apginti šią teisę – kad ir ne visad garbingai.

Senmergės mutantės

Netekėjusių moterų padermė neatpažįstamai mutavo. Merginas su katinais ir kaktusais pakeitė „Sekso ir miesto“ kulto vaidilutės. Siuvinėtas pagalvėles bei kulinarinių receptų sąsiuvinius – vynu aplieti dienoraščiai su turėtų vyrų šaržais. Šis pokytis toks neįtikėtinas ir toks staigus, kad kitaip nei mutacija jo nepavadinsi.

Nors, įtariu, buvo ir tarpinių formų. Vaikystės namo žinybiniame bute gyveno trys netekėjusios nebe pirmos jaunystės bendradarbės. Trys gracijos – taip jas vadino mano tėtis. Man, penkiametei spurgai, šios tetos buvo gyvas mados etalonas, grynas moteriškumas – be jokių mamiškumo priemaišų: aukšti kuodai, kojinės su siūle, mini sijonai su skeltukais, bateliai „ant špilkų“... Jų butukas traukė it magnetas, net kvepėjo kitaip – cigaretėmis, kvepalais ir saldainiais su likeriu – jų čia pirmąkart paragavau. Jokių virtų kopūstų ar džiūstančių vystyklų. Čia patyriau ir kitų draudžiamų dalykų: ant kosmetinio staliuko vogčia aptikau kortas su nusirenginėjančiomis merginomis. Vos nenumiriau iš jaudulio!

Sekso tais laikais kaip ir nebuvo, Vilniaus miestas priminė didoką kaimą, bet jo gatvėmis jau stypčiojo trys gracijos, vienišos it graikų deivės... Pirmosios kregždės. Naujosios netekėjusiųjų bangos pionierės – jos praskynė kelią šiuolaikinėms senmergėms mutantėms.

Beje, nė viena iš trijulės taip ir neištekėjo, o būtent to ir bijojo kiemo liežuvautojos. „Nejau ir man tai gali nutikti? – nuogąstavau, – bet ar tai taip jau blogai? Tos trys tetos – madingos, gražios, dosnios, seksualios (tiesa, tas žodis dar nevartotas)...Visai norėčiau būti į jas panaši!“

Taip gerų mergaičių galvelėse pasėjama velnio sėkla. Mergaitė sudvejoja jai peršama dalia vos pajutusi, kad turi pasirinkimą. Mes nebenorime būti savo mamų kopijos. Jos ištekėjo, o mes – išeisim iš namų ir apsigyvensim vienos! Jos buvo tradicijų puoselėtojos, o mes būsime tradicijų laužytojos! Jos aukojosi šeimai, o mes nė nesiruošiam! Jos dovanojo sūnus ir dukras savo vyrams, o mes dovanosim sau pačioms... Kai užsidirbsim būstui, automobiliui ir auklei.

Vienišiai vienijasi!

Tiesa, kol kas tai vyksta tik už Atlanto. Neieškokite „Vedybų alternatyvos projekto“ („Alternative to Mariage Project“) atstovybės Vilniuje. Tai – amerikietiškas produktas, nacionalinė pelno nesiekianti organizacija, o jos nariai – žmonės, kuriems svetima santuokos institucija: vieniši, neturintys šeimos, apsisprendę nesituokti ar dėl tam tikrų priežasčių to padaryti negalintys. Ko gi siekia ši organizacija, jei ne pelno? „Žmonės gali būti verčiami tuoktis šeimos, giminės ar visuomenės. Mes nenusistatę prieš santuoką, tačiau tikime, jog tai tik viena iš daugelio priimtinų šeimos formų.

Sieksime, kad visuomenė pripažintų ir palaikytų visą sveikų santykių įvairovę,“ – rašoma organizacijos manifeste. Gal ši problema laužta iš piršto? Tačiau, paskutinio JAV gyventojų surašymo duomenimis, šalyje yra 11 milijonų nesusituokusių suaugusių asmenų. Per pastarąjį dešimtmetį šis skaičius išaugo net 72 procentais! Milijonai amerikiečių neturi partnerio, gyvena atskirai, turi kelis partnerius arba net neplanuoja tuoktis.

Ar yra ženklų, kad Lietuvos vienišiai buriasi į organizaciją ar bent bruzda dėl savo padėties, įvaizdžio ar teisių? Jokių, išskyrus „šeškių klubą“ („klubas 666“), kur žinomos pramuštgalvės audringai linksminasi be vyrų. O gal mūsų šalyje vienišės nesijaučia diskriminuojamos, kad yra menkesnės vertės? Ir vėl į klausimą nėra atsakymo: niekas tuo nesidomėjo.

Ar žinot, kas mane labiausiai guodžia? Orlaiviai raižo padangę, o naujoji vienišė – jei norit, senmergė mutantė – gracingai cimpina miesto gatve ir traukia diedų dėmesį. Ar ji sieks užvaldyti pasaulį? Vienišė paslaptingai šypsosi. Regis, jai ir taip gerai – tik nauji bateliai šiek tiek spaudžia...