Lygiai prieš 40 metų, sovietinės priespaudos laikais, 1967 m Rasos šventės dvasia buvo atkurta ant Kernavės piliakalnių. 1967 ir 1968 m. Rasos šventes čia surengė 1967 m. Vilniuje įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų: R.Mironas, A.Poška, A.Danielius, R.Kolonaitis, A.Gudelis, J.Trinkūnas ir kiti.
Būtent 1967-ieji tapo žinomo Vilniaus kraštotyrininkų Ramuvos klubo gimimo metais, nors jis oficialiai įteisintas tik 1969 m.. Ramuva pradėjusi platų etnokultūrinį judėjimą, siekdama atkurti senuosius tautos papročius bei šventes, perimdama ir naujam gyvenimui prikeldama liaudies dainas, tuomet tapo svarbiu Lietuvos dvasinio atgimimo šviesuliu.
Atsiribodami nuo sovietinių festivalių ir stilizuotos kičinės liaudies kultūros, Ramuvos žmonės siekė tradicinių baltiškosios kultūros vertybių atgavimo. Spartus folklorinių ansamblių kūrimasis, gyva kraštotyros plėtra tapo ryškiausiu to meto reiškiniu.
Vienas pagrindinių Rasos švenčių Kernavėje rengėjų J.Trinkūnas prisimena: “Kernavė tarsi magnetas pritraukė senosios baltų kultūros ir religijos ieškotojus. Tradicinės Joninės sovietiniais metais buvo virtusios meninės saviveiklos ir masinio girtavimo švente, todėl buvo nutarta atsisakyti koncertų ir bet kokių pasirodymų scenoje, bufetų ir alkoholio. Ir tai padaryti pavyko.
Pirmoji šventė Kernavėje padarė svarbų postūmį tolesniam ramuviečių judėjimui, taip pat ir platesniam tautinės kultūros atgimimui. Šventėje dalyvavo ne tik jaunimas, bet tokie žmonės, kaip A.Poška, E.Šimkūnaitė, K.Skebėra ir kt. Trys šventės (1967, 1968, 1969) vyko pusiau legaliai. Jokia oficiali valdžios institucija nei organizavo, nei globojo tų švenčių, tai tuo metu buvo negirdėtas dalykas.
1969 metais aukščiausios valdžios institucijos susigriebė šventę uždrausti. 1970 m. Rasos šventės dalyvius Kernavėje jau imta vaikyti, prisidengus tuo, kad negalima švęsti draustinio teritorijoje. KGB dokumentuose Kernavės Rasa imta vadinti „nacionalistiniu sambūriu“, o švenčių organizavimas prilygintas antisovietiniai veiklai.
Prasidėjo šventės organizatorių persekiojimai, pasipylė grasinimai. Tačiau nepaisant visų trukdymų, draudimų ir persekiojimų, Rasos šventė buvo švenčiama ir Kernavėje, ir kitose Lietuvos vietose.”
Ilgą laiką siekta, kad ir nepriklausomos Lietuvos valdžia Rasos šventę pripažintų švente ir paskelbtų ją ne darbo diena. Tačiau pastangos buvo bevaisės, kol galų gale prie visuomenės reikalavimų prisijungė įtakingos alaus gamybos įmonės.
Rezultatas - 2003 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Darbo kodekso 162 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo į švenčių dienų sąrašą birželio 24-oji buvo įtraukta kaip Rasos ir Joninių diena.
Tai kaip dabar švęsime “išlaisvintą” Rasos ir Joninių dieną?
Krikščionims, pasak Vilniaus arkikatedros klebono kun. R.Doveikos: “Joninės – tai Šv.Jono Krikštytojo paminėjimo diena. Jis – visuotinis bendruomenės šventasis, kankinys, nes buvo nukirsdintas. Jis kentėjo už tiesą ir teisingumą, nes buvo žmogus, išdrįsęs pasakyti karaliui, kad nevalia gyventi su vogta žmona...
Kodėl būtent ši vasaros diena pašvęsta jo garbei? Bažnyčios hierarchija svarsto ir nusprendžia, kada kuris šventasis bus minimas... Tikro krikščionio šventė per Jonines, kaip ir minint bet kurį kitą šventąjį, turėtų būti malda, dėkingumas Dangui už tą žmogų.
Reikėtų peržvelgti šventojo gyvenimo istoriją, įsiklausyti į ją, suprasti vertybes, kurias jis skleidė ir pačiam save patikrinti, ar eini teisingu keliu, ar teisingas vertybes puoselėji. Tokia proga galima ateiti į bažnyčią, kad praturtintum savo dvasinį pasaulį.”
Baltiškų tradicijų puoselėtojams Joninės tai Rasos. Lietuvos Romuvos Krivis J.Trinkūnas sako: “Mums Joninės – tai Rasos. Sena pagoniška šventė, turinti gražias tradicijas. Tai aukščiausias Saulės ir gamtos klestėjimo taškas. Tai laikas, kai žmogus gali pasisemti labai daug jėgų iš gamtos, atrasti ar sustiprinti ryšį su ja... Ir ta šventė nėra viena naktis. Seniau žmonės Rasas švęsdavo savaitę ar net dvi. Labai svarbu tai, kad tose šventėse nebuvo žiūrovų – visi buvo dalyviai.”
Rasos šventė nuo seno švenčiama tuomet kai Saulė užkopia į pačią dangaus skliauto viršūnę ir apgobia Pasaulį didžiausiu šviesos Galių srautu, kai visa gyvoji gamta pasiekia aukščiausio suvešėjimo. Tuomet ugnis, vanduo, augalai ir žmogus įgyja didžiausias galias.
Sidabrinė Rasa po kaitrios dienos gaivinanti karščio nuvargintus javus, žoles ir visą augmeniją, prisisunkusi žiedadulkių, taip pat įgauna stebuklingą gydomąją galią...
Rasos šventės augalai pasižymi ypatinga gydomąja galia. Iš šventėje surinktos augalų puokštės galima spėti žmogaus ateitį. Žolių rinkimas tą vakarą vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės vadinamos kupolėmis.
Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pina vainikus. Vainiko reikšmė Rasos šventėje ypatinga. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas išreiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą.
Savo pavidalu jis primena Saulę, skleidžiančia šilumą ir gyvybę. Kad surinkti žolynai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, jie renkami iš devynių laukų, devynių rūšių, tylint.
Šventės vietoje senu papročiu iškeliama lauko žolynais papuošta kartis vadinama “kaupole” arba “kupole”. Kupoliavimu vadintas ir pats šventimas. Įdomu, kad šis vardas aptinkamas jau 1262 m. Ipatijaus metraštyje. Čia Joninių išvakarės vadinamos - koupal’.
Išties vasaros saulėgrįžos dienomis gamta kupina didžiausios gyvasties, gyvybė tartum liejasi per kraštus - kupa. Tad šventės vardas kupolė, reiškiantis “kupėjimą” - vešlių augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą, taikliai išreiškia jos esmę.
Rasos šventės ugnis saugo nuo nelaimių, atneša namams sveikatą, turtą ir santarvę, todėl ji keliama kuo aukščiau, kad apšviestų kuo didesnius laukų plotus. Švenčiama paežerėse, ant aukštesnių kalvų. Tad, ne tik kraunami aukšti laužai, bet ir aukštose kartyse uždegamos beržų tošys, dervos statinės arba stebulės.
Tąnakt ugnies liepsna turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią. Jos skleidžiama šviesa ir šiluma gali įkurti priblėsusiuose mūsų širdžių aukuruose naują skaisčią kūrybos ugnį.
Žengdami pro šventais žolynais apipintus Rasos šventės vartus peržengsime ribą, skiriančią mūsų sielas nuo gamtos šventovės. Trumpiausią vasaros naktį, kai sutemos su aušra susijungs šiauriniame horizonte, mūsų sielose susitiks du pasauliai ir gamtos dvasią bei mūsų sielas skiriančios sienos ištirps.
Mūsų protėvių išmintis moko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu, ženklus, kreipiančius į dvasinių vertybių siekius, į gebėjimą susikaupti ir pilnavertiškai veikti kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Rasos šventė - tai gamtos ir visatos priminimas mums, kad žmogaus gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, patekėdamas krypsta į pakilimą ir pilnatvę, o pasiekęs pilnatvę linksta į nuosmukį...
Tai dėsningi žmogaus ir net tautos gyvenimo tarpsniai, kuriems reikia pasiruošti iš anksto ir kurių kiekvienas turi nepakartojamą vertę ir prasmę. Mokančiam skaityti didžiąją gamtos knygą dieviškosios Galios atsiveria ir nušvinta tarsi stebuklingas paparčio žiedas, o tuomet tampa galimi net neįmanomi dalykai.