Kad ir kaip būtų keista, LŽB vadovybė remiasi būsimu LŽB ir Teisingumo ministerijos inicijuotu įstatymo dėl „Lietuvos respublikos religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 2,5,7,8,9 pakeitimo ir papildymo“ pataisa, kuria numatomas tik vienas visos kompensacijos už religinę bei visuomeninę nuosavybę gavėjas - Lietuvos žydų paveldo fondas. Apeliuojama į būsimą pataisą, nors ji net neužregistruota Seime.
Teisingumo, Švietimo ministerijos bei savivaldybių klerkai, remdamiesi neteisėta LŽB informacija, atsižvelgia į neegzistuojančią įstatymo pataisą, stabdo teisėtą religinės nuosavybės gražinimą jos teisėtiems savininkams. Tuo įžūliai, šiurkščiai pažeisdami galiojanti įstatymą.
Jau vien dėl tokios įstatymus pažeidžiančios informacijos skleidimo atsiranda pagrindas abejoti LŽB ir jos įsteigto Lietuvos žydų paveldo fondo skaidrumu. Yra ir kitų, pagrįstai abejotinų faktų ir iš to kylančių klausimų. Pavyzdžiui, ar Lietuvos vyriausybė turėtų suteikti Lietuvos žydų paveldo fondui teisėto žydų nuosavybės restitucijos gavėjo statusą, kai jos steigėja LŽB anksčiau (visus 12 metų iki pereitų metų) melagingai buvo apsišaukusi esanti „visų prieškarinių žydų religinių bei pasaulietinių organizacijų teisių perėmėja“? Toks teiginys, žinoma, - visiškas nonsensas. Juristams sukritikavus šį teiginį, LŽB vadovybė jį išbraukė iš asociacijos įstatų, tuo tik patvirtindama melavusi visus minėtus dvylika metų.
Bet savo naujųjų įstatų pačioje pirmoje pastraipoje 1.1 paliko kitą melagingą teiginį, esą LŽB atstovauja visų Lietuvos žydų interesus. Tikrovėje LŽB atstovauja tik 15–20 proc. žydų kilmės Lietuvos piliečių. Lietuvoje jų yra apie 5 000. Neveltui Seimo narys ponas Vidmantas Žemelis „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“ pabrėžė, kad dėl tokio teiginio bet kokią asociaciją galima paduoti į teismą. Šiuose įstatuose yra ir kitų įstatymams prieštaraujančių teiginių, kaip, pavyzdžiui, tas, jog LŽB „rūpinasi religine savimone, religijos žinių tiekimu“. Pagal Lietuvos įstatymus bei judaizmo kanonus, tai gali daryti tik religinės bendruomenės.
Tad kuo remdamasi Lietuvos vyriausybė pasirinko LŽB derybų partneriu? Pirma, dėl JAV privačių žydų organizacijų ir aukšto rango politikų spaudimo. Antra, dėl aukščiau minėtų LŽB vadovybės melagingų teiginių, apie kuriuos Lietuvos politikai tikriausiai nieko nežinojo. Buvo atsižvelgta į svarbiausią teiginį „LŽB atstovauja visų Lietuvos žydų interesus“. Manant LŽB turint visų Lietuvos žydų kilmės lietuvių mandatą.
Tačiau taip nėra. Ir pats sprendimas remtis „daugumos“ principu žydų restitucijos kontekste, žinant žydų bendruomenių tarpusavio santykių istorinius ypatumus, yra iš pagrindo ydingas. Šiuo klausimu rašoma 1926 metų žydų bendruomenių susirinkimo protokole. Susirinkimo metu, žydų socialistų organizacijos reikalavo ir laikinai pasisavino religinių bendruomenių turtą.
Religinės bendruomenės atstovas ponas Šereševskis tada sakė: „Mūsų bendruomenė nebuvo sukurta išeinant iš absoliučios daugumos pagrindo, bet iš daugiau teisėtinio principo prisilaikyti proporcijos dėsnių. (...) Einant tuoju principu buvo sukurtos visos žydų bendruomenės komisijos. Gi, jeigu manote pasinaudoti daugumos galia priešais viršminėtam principui, tai tokį pasielgimą niekaip negalima bus apspręsti, negu kaip prievarta ir smurtas“.
Visiškai teisingai. Todėl A. Smetonos vyriausybė iki 1930 metų visą religinę nuosavybę sugrąžino žydų religinėms bendruomenėms. Antraip nei naciai ir komunistai, kurie kaip tik 1940, 1941 ir vėl 1944 metais pasinaudoję „daugumos galia“, apiplėšė visus Lietuvos piliečius.
Įdomu, kodėl taip kategoriškai LŽB vadovybė ir ponas A.Bakeris , JAV Žydų komiteto atstovas, atsisako tartis su visomis LŽB nepriklausančiomis organizacijomis ar asmenybėmis, nepritariančiomis šiam, LŽB, Amerikos žydų organizacijų ir privačių, niekam nežinomų Izraelio asmenų įsteigtam fondui? Prieštaraujantiems jų teikiamam žydų nuosavybės restitucijos modeliui? Ir kodėl įstatymo pakeitimo projekte sakoma, kad „Fondo sprendimai nekvestionuojami“? Kodėl galimame ginče teismui nebus vietos? Gal todėl, kad Fondo įstatų 2.2 punktas teigia, jog „Visas Turtas, apibrėžtas šios dalies 2.1 punkte (visas žydų nusavintas turtas ir žydų bendruomeninis turtas įskaitant nuosavybės teises į jį) (...) turi būti gražintas išimtinai tik Fondui“.
Kitaip tariant, net jeigu savininkas turi nuosavybės teises į turtą, (taip pat ir religinė nuosavybė) jis vis viena atitenka Fondui! Čia noriu paklausti, kokios šalies teisingumas taip moko? Yra ir daugiau klausimų: ar Lietuvos žydų paveldo fondo veikla neprieštarauja Lietuvos įstatymui garantuojančiam nuosavybės gražinimą tik Lietuvos piliečiams ar organizacijoms? Ar Lietuvos žydų paveldo fondas turi teisę įslaptinti fondo planus: kiek, koks procentas lėšų iš kompensacijos bus išvežtą į užsienį, teigiant, kad šie pinigai skirti neturtingiems JAV žydams remti ? Mano subjektyviu supratimu, pinigai turėtų likti Lietuvoje.
Galiausiai, klausimas Lietuvos ministro pirmininko patarėjui žydų nuosavybės restitucijos klausimais ponui V. Kavaliauskui: kodėl vyriausybei teikiama tik viena, neskaidri, žydų nuosavybės restitucijos gavėjo alternatyva? Ar kas nors įspraudė Lietuvos valstybę į kampą ir ji negali pasakyti „Ne“?
V. Kavaliausko žiniai, Europos Sąjungos valstybėse yra fondų analogai be izraeliečių, be amerikiečių organizacijų atstovų. Fondo struktūros, garantuojančios visišką skaidrumą, atskaitomybę, neiškeliančios vienų žydų aukščiau kitų, valstybė atstovaujama aukščiausiame lygyje. Toks fondo statusas akivaizdžiai keltų valstybės prestižą. Ir būtų vienodai teisingas visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės. Tokią fondo struktūrą be abejonės remtų ir Lietuvos politinės partijos, ir Lietuvos žmonės.
Noriu pabrėžti, kad Lietuvos žydų bendruomenės ir Teisingumo ministerijos inicijuota įstatymo pataisa prieštarauja protingumo, teisingumo ir teisėtumo kriterijams. Inicijuojama neatsižvelgus į sąžiningo gavėjo nebuvimą.
Kad istorinio teisingumo moralė netaptų amoralia, nevirstų niekuo kitu, kaip stambaus masto apgavyste, kad projektas taptų tuo, kuo ir turėtų būti - Lietuvos valstybės istorinio teisingumo įgyvendinimo triumfu, būtina atsakyti į keliamus klausimus.
1. Ar iš tiesų Lietuvos žydų bendruomenė atstovauja visus Lietuvos žydus ir visas žydų organizacijas, gina ir tenkina jų viešuosius interesus ir koordinuojantis jų veiklą, kaip teigiama LŽB įstatuose?
2. Ar pasaulietinė organizacija turi teisę savintis bei disponuoti religine nuosavybe? Juo labiau esant teisėtiems jos savininkams?
3. Ar „daugumos principas“, kuriuo remiasi LŽB ir vyriausybė, panaikina teisę į privačią, religinę, bendruomeninę nuosavybę ir jos apsaugą?
4. Ar menamas „daugumos principas“ leidžia LŽB asociacijai neatsižvelgti į nepriklausančių jai kitų žydų organizacijų interesus ar asmenybių nuomonę? Neatsižvelgti į teisingumo ir teisėtumo kriterijus?
5. Ar LŽB asociacijos kartu su Amerikos žydų komitetu, Pasauliniu restitucijos fondu, Pasauline žydų labdaros asociacija įkurto Lietuvos žydų paveldo fondo veikla neprieštarauja įstatymui garantuojančiam nuosavybės gražinimą tik Lietuvos piliečiams ar organizacijoms?
6. Ar Lietuvos žydų paveldo fondas turi teisę įslaptinti fondo planus: kiek, koks procentas lėšų iš kompensacijos bus išvežta į užsienį, teigiant, kad šie pinigai skirti neturtingiems JAV žydams remti?
7. Ar užsienio valstybės arba jų privačios organizacijos turi teisę pripažinti tą ar kitą vietinę organizaciją kitų panašaus profilio organizacijų sąskaita? Ar tai nėra kišimasis į svetimos šalies vidaus reikalus?
8. Ar turi užsienio valstybė teisę spausti Lietuvos vyriausybę šiurkščiai pažeisti Lietuvos įstatymus bei moralumo kriterijus moralinio projekto įgyvendinimo vardan?
9. Kodėl vyriausybei teikiama tik viena, neskaidri, žydų nuosavybės restitucijos fondo alternatyva? Kai Europos Sąjungos valstybėse yra fondų analogai be izraeliečių, be amerikiečių organizacijų atstovų? Fondo struktūros, garantuojančios visišką skaidrumą, atskaitomybę, neiškeliančios vienus žydus aukščiau kitų, valstybės atstovavimą aukščiausiame lygyje?