Minėta suma susidaro sudėjus Susisiekimo, Vidaus reikalų, Ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų, Sveikatos apsaugos, Žemės ūkio, Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų pateiktus duomenis.
Tuo tarpu Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktorius Dainius Radzevičius DELFI sakė, kad ministerija žiniasklaidoje nespausdina užsakomųjų straipsnių, o spaudos paslaugomis naudojasi tik norėdama išspausdinti skelbimą apie laisvą darbo vietą ar skelbiamą konkursą.
Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo ir viešųjų ryšių departamento direktorius Romas Jankauskas DELFI pateikė visą sumą, kurią ministerija šiemet išleido ryšiams su visuomene (RSV) – per 262 tūkst. litų – tačiau negalėjo išskirti konkrečių išlaidų ministerijos veiklos populiarinimui žiniasklaidoje.
| Ministerija | Lėšos užsakomajai informacijai žiniasklaidoje (litais) 2006 m. |
|---|---|
| Finansų ministerija | apie 650 tūkst. |
| Žemės ūkio ministerija | maždaug 447,5 tūkst. |
| Ūkio ministerija | apie 400 tūkst. |
| Sveikatos apsaugos ministerija | apie 314,5 tūkst. |
| Socialinės apsaugos ir darbo ministerija | apie 196,8 tūkst. |
| Švietimo ir mokslo ministerija | 160 tūkst. |
| Susisiekimo ministerija | 157 tūkst. |
| Vidaus reikalų ministerija | 55,6 tūkst. |
| Kultūros ministerija | apie 25 tūkst. |
| Aplinkos ministerija | n.d. |
| Užsienio reikalų ministerija | n.d. |
| Krašto apsaugos ministerija | per 437 tūkst.(rubrikų savaitraščiuose, radijo ir TV laidų finansavimas) |
| Teisingumo ministerija | 0 |
n.d. – nėra duomenų
O Užsienio reikalų ministerijos (URM) Informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorės Violetos Gaižauskaitės teigimu, įvairioms visuomenės informavimo priemonėms šiemet skirta apie 200 tūkst. litų, tarp jų yra ir išlaidos užsakomai mokamai informacijai žiniasklaidoje. Tačiau, anot jos, konkrečios išlaidos kiekvienam projektui bus suskaičiuotos tik metų pabaigoje.
Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktoriaus pavaduotoja Rūta Putnikienė DELFI sakė, kad ministerija užsakomųjų straipsnių neperka, tačiau su žiniasklaida bendradarbiauja ir rūpinasi ne tik ministerijos, bet ir kariuomenės įvaizdžiu.
Pavyzdžiui, šiais metais bendradarbiavimui su trimis Lietuvos savaitraščiais KAM skiria kiek daugiau nei 145 tūkst. litų, tačiau to nevadina užsakomaisiais straipsniais. Už šiuos pinigus finansuojamos tam tikros rubrikos leidiniuose, kuriose rašoma krašto apsaugos ar kariuomenės tematika. Radijo laidos „Laisvai“ ir televizijos laidos „Karys“ finansavimui iš viso skirta 292 tūkst. litų.
Absoliuti išlaidų užsakomosios informacijos žiniasklaidoje pirkimo lyderė yra Finansų ministerija, šiais metais eurui propaguoti sudariusi sutarčių su radijo ir televizijos stotimis maždaug už 600 tūkst. litų. Kaip DELFI informavo ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėja Giedrė Balčytytė, pačios ministerijos veiklos propagavimui žiniasklaidoje per metus dar išleidžiama maždaug 50 tūkst. litų.
Antroje vietoje rikiuojasi Žemės ūkio ministerija per šiuos metus iki spalio 1 dienos užsakomiesiems straipsniams, laidoms radijuje ir televizijoje išleidusi maždaug 447,5 tūkst. litų.
Trečia – Ūkio ministerija šioms išlaidoms skirianti apie 400 tūkst. litų. Ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Orijana Jakimauskienė DELFI sakė, kad labiausiai šiuo metu orientuojamasi į regioninę spaudą, kurioje dažniausiai užsakomi straipsniai apie ministerijos veiklą.
Sveikatos apsaugos ministerija per metus savo veiklos populiarinimui žiniasklaidoje ir jos monitoringui išleidžia 314,5 tūkst. litų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – maždaug 197 tūkst. litų, Švietimo ir mokslo ministerija – 160 tūkst. litų.
Vidaus reikalų ministerija užsakomiesiems straipsniams spaudoje ir informacijai televizijoje ir radijuje nurodė skirianti daugiau nei 55,5 tūkst. litų, Kultūros ministerija – apie 25 tūkst. litų.
Ministerijų atstovai teigė, kad ministerijos savo RSV skiria nuo 0,02 proc. iki maždaug 3 proc. visų gaunamų asignavimų.
Daugiausiai lėšų RSV sričiai šiais metais ketina skirti Finansų ministerija – iki 3 proc. visų ministerijos asignavimų arba beveik milijoną litų, Vidaus reikalų ministerija – 1,3 proc. Kitų skiriamos lėšos dažniausiai nesiekia procento.
Didžiausias kąsnis ministerijų ryšių su visuomene skyrių biudžeto tenka būtent visuomenės informavimui per užsakomuosius straipsnius ir televizijų bei radijo programas.
Pavyzdžiui, visos nurodytos Švietimo ir mokslo ministerijos RSV skiriamos lėšos keliauja žiniasklaidoje užsakomai informacijai. Iš maždaug 593,5 tūkst. litų, skiriamų RSV, užsakomiesiems straipsniams spaudoje Žemės ūkio ministerija atriekia beveik 378,5 tūkst. litų, o televizijos ir radijo programoms dar prideda 69 tūkst. litų.
Ministerijų atstovai tvirtina, kad užsakymo numeris visuomet būna prie informacijos, už kurią sumokėta.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Dalia Milkevičienė sako, kad prie užsakytos informacijos būna parašyta „medžiaga parengta bendradarbiaujant su ...“.
Kai kurių ministerijų atstovai tvirtino, kad pačios žiniasklaidos priemonės išsisukinėja ir nerašo užsakymo numerio prie straipsnio, už kurį sumokėta o, pavyzdžiui, jį keičia raidėmis „PR“.
Tačiau pašnekovai teigia pastebėję, kad situaciją sugriežtino rugsėjį įsigaliojęs pakeistas Visuomenės informavimo įstatymas ir šiuo metu publikacijos be užsakymo numerio nebespausdinamos.
„Kai nebūdavo griežtai reglamentuota, vieni dėdavo, kiti – ne“, – DELFI sakė Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Jakučionienė.
Užsakomieji straipsniai – „ramybės mokestis“
Ministerijų lėšų naudojimas užsakomai informacijai platinti sulaukia kritikos iš nevyriausybinių organizacijų, ryšių su visuomene specialistų. Tai esą iškreipia demokratijos principus, valdininkai naudojasi savo padėtimi, o skaitytojai yra apgaudinėjami, nes dažnai užsakomieji straipsniai net specialiai nežymimi ir nenurodomas jų užsakymo numeris. Kiti tai vadina tiesiog reklama.
„Mano supratimu, dažnai neva visuomenės informavimo projektas yra ne kas kita kaip ramybės mokesčio forma – nekritikuokit manęs, nes aš juk sumokėjau už tam tikrą kiekį kvadratinių centimetrų, ar jūs norite, kad aš atsiimčiau tuos savo kvadratinius centimetrus ir perkelčiau juos pas konkurentus“, – DELFI apie užsakomuosius straipsnius sakė „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) direktorius Rytis Juozapavičius.
Jo teigimu, visame pasaulyje valdžia išleidžia daug pinigų viešajai nuomonei formuoti. Pavyzdžiui, JAV vyriausybė yra stambiausias reklamos davėjas pasaulyje, o vienais metais Didžiosios Britanijos vyriausybė savo šalyje buvo antra pagal išlaidas reklamai.
„Esminis klausimas, ar mokesčių mokėtojų pinigai, kuriuos leidžia valdžia, nėra propaganda (...), jei kažkas nuperka straipsnį ir paaiškina mums kaip gerai mus valdo arba kokie yra protingi“, – svarstė R. Juozapavičius.
„Kas vyksta Lietuvoje? Žiniasklaida kritiškai rašo apie valdžią. Ta, užuot taisiusi klaidas, dažnai galvoja: „čia viso labo reikia susimokėti ir nupirkti gerų rašinių apie tą pačią situaciją“. Tada atsiranda toks užburtas ratas – žiniasklaida kritikuoja valdžią, ta perka žiniasklaidoje laiką ir vietą, kad galėtų pasigirti, tada žiniasklaida supranta, kad nebeapsimoka rašyti tiesos – jei valdžia daro ką nors gerai, susimokės už tą gerą pranešimą ir vėl juos kritikuoja, o valdžia vėl leidžia pinigus“, – sako pašnekovas.
Jo nuomone, užsakomasis straipsnis teisiškai yra paslėpta reklama, o užsakymo numeris spaudoje ne visada būna, nors įstatymai to reikalauja, o kartais subtilių užsakomųjų straipsnių neatpažįsta netgi žinovai.
„Kartais būna tokių atvejų, kai straipsnis yra užsakytas, mano supratimu, tai labai panašu į užsakytą straipsnį, tačiau nėra jokio užsakymo numerio“, – pastebi R. Juozapavičius.
Tuo tarpu, anot jo, Nacionalinė vartotojų teisių gynimo taryba sako, kad reikia išsiaiškinti, ar visi užsakomieji straipsniai yra paslėpta reklama.
„Kai kurios ministerijos turi praktiką pirkti užsakomuosius straipsnius žymint juos raidelėmis „PR“. Kas yra „PR“? „Prašau ramybės“ ar „public relations“, ar „pirkti reikia“?“, – klausia „TILS“ direktorius.
„Pavyzdžiui, kokia nors ministerija nori ką nors paaiškinti žemdirbiams, tai kokios yra komunikavimo strategijos? Pavyzdžiui, viena komunikavimo strategija galėtų būti – pasamdyti žmones, kurie važiuotų į kaimą ir šnekėtų su kiekvienu žmogumi. Ar tikrai reikia pirkti informaciją kažkokiame žurnale, kurio galbūt niekas neskaito“, – priduria R. Juozapavičius.
Tokia praktika ypač pavojinga mažoje šalyje
Pilietinės visuomenės instituto narys ir Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas, žurnalistas Romas Sakadolskis šį reiškinį Lietuvoje sakė vertinantis kaip ypatingai ydingą ir, jo manymu, reikėtų jį likviduoti.
Jis pripažino, kad tam tikrais atvejais valstybės institucijoms reikia bendrauti su gyventojais tiesiogiai užsakant tam tikrus skelbimus, kurie kitaip nepatektų į visuomenės akiratį, pavyzdžiui, pranešti kelių eismo taisyklių pasikeitimus ar informacija apie varžytines.
„Visiškai kitokia padėtis yra Lietuvoje, kur yra kuriamas ministerijų ir jų vadovų įvaizdis. Kur už mokesčių mokėtojų pinigus perkamas plotas laikraščiuose arba per radiją vadinamasis „bendradarbiaujant su ...“. Tai yra visai kas kita, nes ta medžiaga galėtų būti pateikta ir per spaudos konferenciją žurnalistams ir galėtų patekti į visuomenės akiratį“, – sakė jis.
O Lietuvoje, anot R. Sakadolskio, pasirenkamas „kontroliuojamas būdas“ – kai valstybė už mokesčių mokėtojų pinigus bando tiesiogiai kontroliuoti įvaizdį.
„Jei tai yra laikraštis, tai įsivaizduokite, kokia yra padėtis – mes užmokame už šitą plotą, o kartais jis yra net neįvardijamas ir nėra užsakymo numerio. Kai kurie žmonės net nesupranta, kad jie skaito medžiagą, kuri yra nupirkta ir už kurią jie jau užmokėjo. Jie turi nupirkti laikraštį tam, kad galėtų pamatyti medžiagą, už kurią jie vieną sykį sumokėjo“, – sako pašnekovas.
R. Sakadolskis sako, kad tokia praktika yra ypač pavojinga mažoje šalyje ir maža visuomenė yra daug laibiau pažeidžiama nei didelė.
„Mūsų informacinė erdvė yra nedidukė, labai lengva sukurti įvaizdį – nuperki kelis laikraščius ir jau sukuri kažką. Tokioje Amerikoje ar Vokietijoje to nepakaktų“, – sakė jis.
Pašnekovas mano, kad užsakomos informacijos kiekį lemia valdžios nepasitikėjimas žiniasklaida ir noras pasinaudoti savo tarnybine padėtimi.
Užsakomoji informacija – posovietinis palikimas
Bendrovės „Viešųjų ryšių technologijos“ direktorius Kęstutis Gečas DELFI sakė, kad užsakomieji straipsniai nėra klasikiniai ryšiai su visuomene, tai labiau laikytina reklama.
Jo nuomone, užsakomieji straipsniai įvaizdį gali pagerinti tik laikinai ir daugiau laikytini informavimo, o ne įvaizdžio kūrimo priemone.
„Žinant Lietuvos specifiką ir ministerijų požiūrį į komunikaciją ar net savo tiesioginių funkcijų atlikimą, ši priemonė (užsakomieji straipsniai – DELFI) tikrai nėra pati efektyviausia priemonė. Visiškai sutinku, kad toks investavimas nėra efektyvus ir reikėtų ieškoti gerokai efektyvesnių komunikacijos priemonių, tačiau atspirties taškas turėtų buti ne priemonės, o strategija“, – DELFI sakė viešųjų ryšių bendrovės „Pro Group" vadovas Laurynas Filipavičius.
Jo teigimu, Lietuvoje yra tik pavieniai ministerijų ar kitų biudžetiniu organizacijų atvejai, kurie turi apibrėžtas veiklos bei komunikacijos strategijas, taktinius planus, priemones, kuriomis sugeba naudotis.
„Tai labiau galima laikyti senu geru posovietiniu palikimu, kai ministerijos buvo sudariusios ilgalaikes sutartis su žiniasklaida skelbti tam tikrą informaciją. Be abejonės, daugumai valdininkų tokia filosofija yra gerokai priimtinesnė nei normalus ryšių su visuomene darbas. Toks darbas suteikia galimybes valdyti komunikacijos turinį, kuriuo siekiama manipuliuoti ar turima tam tikrų kitų tikslų", – priduria jis.
