- Teiginiai, kad viskas palikta savieigai, man kelia šypseną. Visą laiką stebime infliacijos procesus, turime atitinkamą finansų ir biudžeto politiką, tad nežinau, kodėl situacija taip dramatizuojama. Galėčiau čia įžvelgti politinių priežasčių, bet geriau jų neieškosiu, kalbėsiu apie tikrąją situaciją.
Ji yra tokia, kad turime objektyvius kriterijus, veiksnius, kurie nepriklauso nuo jokios Vyriausybės. Kyla energijos šaltinių - dujų, naftos - kainos, o tai atitinkamai atsispindės šilumos kainose, bus įskaičiuota į įvairias prekes ir paslaugas. Antra vertus, Vyriausybė nedaro jokių veiksmų, kad kaip nors skatintų tą infliaciją. Yra tokių ekspertų, kurie sako, kad reikia įskaičiuoti visus veiksnius, tarkime, pakeltus įvairius akcizus, kurie tą infliaciją labai padidins. Viskas svarstoma, skaičiuojama, mes ruošiame planą įvesti eurą, tačiau perdėtas dramatizavimas nereikalingas, nes infliacija dėl tų pačių priežasčių kyla ir kitose šalyse. Šiuo klausimu nuolat dirbame ir su Lietuvos banku, ir su Finansų ministerija. Nebuvo priimta nė vieno sprendimo, kuris galėtų sąmoningai tą infliaciją didinti.
Mačiau įskaičiuotus 600 mln. litų negrąžintų pensijų, kurie irgi prisidės prie infliacijos. Tai netiesa. Esu sakęs, kad ši Vyriausybė yra veidu atsisukusi į problemas, o ne užsimerkia, kaip būdavo anksčiau. Tos pensijos negrąžintos 10 metų ir jos kabo. Tam sudaryta darbo grupė, kuri žiūrės, ką galime, tačiau tai nereiškia, kad jau kitais metais tas pensijas grąžinsime. Yra kitų veiksnių, kurių poveikio nežinome. Jei bus sėkmingas sandoris su "PKN Orlen", o tikiu, kad būtent taip ir bus, tai reikš, jog pagal įstatymą turėsime grąžinti indėlius žmonėms. Tai bus didelė į rinką išmesta pinigų suma. Tačiau kol sandoris įvyks, kol atsiras pinigų, dar praeis nemažai laiko.
Tad iš principo nesutinku su teiginiu, kad infliacija nėra kontroliuojama, nes šį procesą stebime kasdien. Tokios kalbos, be to, ir Lietuvos įvaizdį sukuria nekokį - neva tai šalis, kurioje vyksta nekontroliuojami procesai. Visi mūsų pareigūnai - tiek Vilniuje, tiek Briuselyje - turi galvoti, nes dažnai patys prisišnekame daugiau, nei yra iš tikrųjų. O infliacijos reguliavimo planas bus pateiktas spalio pradžioje ir jame bus atsakyta į visus klausimus.
- Vienas ekspertų sako, kad "artimiausias pusmetis bus krizinis - kainų lygio kilimo tempai pasieks seniai neregėtą lygį". Jus lyg ir bandote raminti, teigiate, jog situacija kontroliuojama, tačiau ar tas "neregėtas kainų lygis" neišjudins gana trapių mažumos Vyriausybės pamatėlių?
- Pirmiausia jis toks nebus, nors iš tiesų kainos kiek kils. Nors visi puikiai žino, kad kai kurios labai svarbių produktų kainos krinta. Pavyzdžiui, per pastarąjį mėnesį benzino, biodyzelino kainos nukrito apie 30 centų. O kad šiek tiek pakils šilumos kainos, yra tiesa ir tai atvirai sakome. Ir imamės priemonių - nuo spalio 1 d. žmonėms, kurie turi mažiausias pajamas, šis pakilimas bus kompensuojamas, todėl ir 20 litų pakeltas remtinų pajamų lygis. Tai labai svaru ir reiškia, kad labiausiai pažeidžiamiems socialiniams sluoksniams mėginame amortizuoti būsimus nuostolius. Beje, ir šilumos kainų kilimas nebus toks didelis, kaip kai kas mėgina aiškinti. Įvairiuose regionuose dėl skirtingų priežasčių jis bus įvairus, nes skiriasi situacija dėl šilumos ūkių.
Nemanau, kad sulauksime krizės. Apie jas pas mus kalbama nuolatos, visi nori gąsdinti, tie gąsdintojai ir patys išsigąsta. Man, būnant šiame poste, neatrodo, kad atslenka krizė, nes Lietuvos ir toliau laukia ekonomikos bei biudžeto augimas. Turime įvairių planų ir sveikatos apsaugos, ir švietimo srityse. Norime skatinti inovacijas į naujas technologijas, tam skirdami 10 proc. iš būsimų ES struktūrinių fondų lėšų. Tai bus žingsnis į priekį, nes dabartinio mūsų ekonominio vystymosi rezervai jau palengva išsisemia, todėl skatinsime tas šakas, kurios naudoja mažiau žaliavų, kur pagrindinis dalykas yra inovacijos, mokslas, aukšta kvalifikacija. Tai leistų pratęsti Lietuvos ekonominį augimą. Kaip rasti santykį tarp šio augimo ir infliacijos, jau yra mūsų politinių sprendimų ir išminties klausimas. Tikiuosi, kad tos išminties mums užteks. Tam, beje, periodiškai konsultuosimės su savo partneriais konservatoriais, kurie nors ir opozicijoje, bet mato ir, manau, ateityje matys, kokių reikalingų veiksmų Vyriausybė imsis.
- Savo kalboje, prasidedant Seimo rudens sesijai, minėjote keletą Vyriausybės veiklos prioritetų, kurie sietini vieni su kitais: skaidresnis struktūrinės ES paramos naudojimas ir kompleksinė kova su korupcija, dėl kurios jums karštai pritaria ir opozicija. Šie lozungai nėra nauji, tad kokį originalų receptą pasiūlysite, kad ši kova ir toliau neliktų vien žodžiai?
- Jau vien šios mažumos Vyriausybės suformavimas garantuoja daug didesnį veiklos skaidrumą, nei buvo lig šiol. Puikiai žinome, kokie buvo kai kurių Darbo partijos atstovų veiksmai Vyriausybėje. Kitas dalykas yra tai, kad pasiūlėme susitarimą, kurį šią savaitę jau gal ir galėsime pasirašyti, nes vienas pagrindinių korupcijos šaltinių yra partijų finansavimas. Jei maksimaliai eliminuosime įvairių verslo grupuočių įtaką finansuojant partijas, tai jau bus didelis laimėjimas. Atitinkamai reikės apriboti ir reklamą, nes ji iškreipia vaizdą rinkėjams. Pavyzdžiui, Darbo partija yra išleidusi kur kas daugiau pinigų nei kitos partijos ir taip suklaidinusi rinkėjus. Taip pat reklama realiai sumažina galimybes politikams diskutuoti ir pateikti siūlymus, programas. Juk pastarieji Seimo rinkimai, labai švelniai tariant, buvo tik įvaizdžių konkursas, kuriame konkuravo pinigai, ne idėjos.
Jei pasieksime skaidrų partijų finansavimą, tai bus didelis indėlis kovojant su korupcija. Tad norime, kad minėtas susitarimas būtų ilgalaikis, nepriklausytų nuo to, kuri partija ateityje bus valdžioje, o teisėsaugos institucijos pajustų politikų valią tai daryti.
- Gyvenate savotišką medaus laikotarpį su konservatoriais, net nepaisydami kai kurių įtakingų socialdemokratų kritikos, kurie dabartinę padėtį apibūdina kaip meilę iš reikalo. Esate ne kartą minėjęs, kad šios dvi partijos turi bendrų valstybei naudingų tikslų. Kai kuriuos jų ką tik minėjote. O kas galėtų tapti tuo nelemtu akmenuku, kuris šią subtilią situaciją galėtų sugriauti?
- Tuo akmenuku galėtų tapti kurios nors pusės pažadų nesilaikymas. Bent aš taip neketinu elgtis. Pamenate, kiek prieš šios Vyriausybės patvirtinimą būta kalbų apie slaptus susitarimus su "darbiečiais" ir pan. Tačiau tvirtai laikiausi savo pažadų ir planuoju tai daryti ateityje, nes žmonės turi pamatyti, kad valstybiškai nusiteikusios partijos gali susitarti. Ir būtent dėl svarbiausių valstybės reikalų. Tad tikiuosi, kad joks akmenukas šios Vyriausybės vežimo neišjudins.
O su medaus mėnesio apibrėžimu ne visai sutikčiau. Manau, kad mūsų santykiai yra dalykiški, nors konservatoriai mus kritikuoja - aštriai, dalykiškai. Ir kontroliuoja Vyriausybę - tai matau iš įvairių paklausimų, kuriuos jie teikia. Konservatoriai atlieka savo opozicinį vaidmenį ir toliau, tačiau labai svarbu, kad jie neužsiima pigiais politiniais triukais - nekompetentingomis interpeliacijomis vieniems ar kitiems pareigūnams. Ko siekta nepasitikėjimu Seimo pirmininku, kuris pripažino savo klaidas? Kas kelis mėnesius keisti Vyriausybes ir kurti nestabilumą? Šiuo metu vykstantys prisijungimo prie euro ir Šengeno zonų procesai reikalauja kelerių metų nuoseklios politikos ir darbo, tad gal kas nors tiesiog nori tam trukdyti.
Vis galvoju, kodėl buvo griaunama pirma buvusi Vyriausybė? Ar tik ne todėl, kad dalis Darbo partijos norėjo destabilizuoti padėtį šalyje. Nes prisijungti prie euro zonos mums nepavyko tik dėl labai menkų priežasčių, bet kaip tik tada ir buvo griaunama Vyriausybė. Ir iki šiol Darbo partijos veikėjai negali paaiškinti, kodėl jie pasitraukė? Jei kas nori toliau taip veikti, tai nei socialdemokratai, nei koalicijos partneriai, nei mus remiantys konservatoriai su tuo nesutiks. Mes tai matome ir skaidriai išskaitome visas intencijas, kurios yra norint sutrukdyti tolesnę visavertę integraciją į ES. Kai tas visas paveikslas matomas, tai tikrai rimtos partijos neužsiims tokiais pigiais triukais kaip nepasitikėjimai. Manau, kad tai jau supranta ir žmonės.
- Galėtumėte paaiškinti, kodėl aukščiausi Lietuvos pareigūnai nesutaria dėl, pavyzdžiui, datos, kada Lietuva bus pasirengusi eurui? Prezidentas kalba apie 2009 m., Vyriausybė - 2010 m., minimi ir 2011 m. Manoma, kad nebus didelės bėdos, jei euras, su kuriuo ir dabar tvirtai susietas litas, bus įvestas ir vėliau?
- Būtų paprasta, jei prie euro galėtume prisijungti Seimo nutarimu, bet šį procesą lemia labai daug veiksnių. Pirmiausia, infliacijos procesai, kurie valdomi tik iš dalies. Antra, svarbus pačios Europos Komisijos nusiteikimas plėsti euro zoną. Tarkime, neoficialiame pokalbyje Europos centrinio banko vadovas sakė, kad kita reali euro zonos plėtra vyks 2010 m. Lietuva pirmoji kandidatų sąraše. Mūsų visi Mastrichto kriterijai yra patys geriausi, esama problemų dėl sunkiausiai valdomo rodiklio - infliacijos.
Manau, ateityje bus vadovaujamasi lankstesniu modeliu, nei iki šiol. Ir, manau, realiausia orientuotis į 2010-uosius. Bet gali atsitikti taip, kad Lietuvos, Europos ar pasaulio ekonomikoje nutiks nenumatytų dalykų ir būsime priimti metais anksčiau ar vėliau, todėl tikslių datų ir negalime sakyti.
O bendra Lietuvos pareigūnų nuomonė bus. Tik norėčiau paneigti kalbas, kad mes ką nors atidėliojame dėl 2008 m. Seimo rinkimų. Tai netiesa, nes jokia Vyriausybė nesuinteresuota turėti didelės infliacijos. Ji juk blogina žmonių padėtį, o kas tuo gali būti suinteresuotas?
- Komentuojant sudėtingą situaciją dėl VSD ir URM kalbama, kad keliami klausimai gali sugriauti valstybės gyvenimo stabilumą, esą vykdomi kažin kokie konkuruojančių verslo grupių užsakymai, pavyzdžiui, norint susilpninti VSD prieš numanomą Rytų skirstomųjų tinklų (RST) privatizavimą ir pan. Susidaro visas klausimų ir prielaidų raizginys. Kaip tokias politines-energetines potekstes vertinate jūs?
- Tokiais atvejais aistrų būna labai daug, o jų kelti reikėtų kuo mažiau, nes tai apsunkina šių institucijų darbą. Dar kai šalia pripinamos įvairios sąmokslų teorijos. Yra visiškai normalu, kai URM pareigūnai skiriami dirbti į kitas tarptautinių ryšių turinčias institucijas. Yra daug subtilių klausimų, kurie susiję su energetika, įvairių rūšių tranzitu.
Priimdami sprendimą ir dėl tų pačių RST privatizavimo, turėsime atsiklausti, kokie subjektai ten dalyvauja, kokia jų kapitalo kilmė. Tie, kurie dalyvaus turėdami nešvarių ketinimų ir žinos, kad apie juos teikiama mūsų tarnybų informacija, aišku, bus nepatenkinti. Ir stengsis kompromituoti pareigūnus, kurie tokias žinias pateikė.
Stabilus mūsų specialiųjų tarnybų darbas labai svarbus, bet joms reikia išmokti bendrauti su žiniasklaida, nes tai jau tampa didele problema. Man pačiam reikėjo perimti viešuosius ryšius, kai pernai buvo nukritęs Rusijos naikintuvas, nes mūsų karinių oro pajėgų vadas sugebėjo aiškinti, kad nieko nenutiko, kai jau buvo platinamos Su-27 nuolaužų nuotraukos. Nesvarbu, kokio slaptumo yra žinyba, bet reikia mokytis veikti krizės sąlygomis. Neužtenka vien išleisti atstovo spaudai, kuris nežino visos informacijos ir tik formaliai atsimušinėja. Viešųjų ryšių problema visoje šioje istorijoje buvo viena svarbiausių.
- Jūsų ir A.Kubiliaus bendradarbiavimas su tam tikra ironijos doze pavadintas 2K projektu. Ar jis bus sėkmingas ir ilgalaikis?
- Man kartais atrodo, kad jis įgyvendinamas jau kokius dešimt metų. Ir bus įgyvendinamas tol, kol mes dalyvausime politikoje, bet tai nereiškia, kad būtinai būsime vienminčiai. Tokie esame svarbiausiais valstybei klausimais.
Mes pradėjome bendru susitarimu dėl integracijos į ES ir NATO, dėl gynybos biudžeto. Ir savo partijose esame tie žmonės, kurie mano, kad Lietuva jau dabar turi būti visavertė euroatlantinės bendrijos narė. Kartais stengiamės priimti tokius sprendimus, kurie užbėgtų už akių galimiems mėginimams destabilizuoti padėtį šalyje. Šie mūsų susitarimai yra ne dėl mūsų asmeniškos politinės karjeros, nes, tarkime, džentelmeniškai sutarėme, kas taps premjeru, kai juo nebuvo patvirtintas Z.Balčytis. Manėme, kad šiame Seime tai parankiau daryti man. Galėjo būti ir atvirkščiai. Reikia, kad būtų kuo daugiau žmonių, politinių lyderių, kurie, nepaisant geopolitinių vėjų, galėtų rasti konsensusą, kartais net aukodami savo partijos populiarumą.
Tiek A.Kubiliui nėra lengva, tiek man kritikos netrūksta. Greitas ES Konstitucijos ratifikavimas irgi susijęs su tuo, apie ką kalbu. Juk prisimename, kas Lietuvoje darėsi prieš rinkimus, mus lengvai galėjo nuvesti ir į kitą pusę. Gal čia kiek ir persistengėme, bet dėl valstybės tų pastangų niekada nebūna per daug.
Šiandien "Ekstroje" skaitykite: M.Laurinkus - visiškas bankrotas V.Uspaskichas Rusijoje maskuoja savo verslą