Šešių savaičių kursas pacientams, turintiems socialinio draudimo pažymėjimą, yra nemokamas. Centre gydosi ne tik paauglės – yra buvę ir į ketvirtą dešimtį įkopusiųjų, o vyriausiai pacientei – 62-eji.
Praradusieji suvokimą, kaip ir kiek derėtų valgyti, gydomi įvairiais metodais, pradedant psichoterapija, filmų terapija ir baigiant fizine veikla. Daugiausia dėmesio skiriama mąstymo, požiūrio keitimui. Anot Valgymo sutrikimų centro prevencijos projektų vadovės Ievos Brukaitės, tai – svarbiausias dalykas gydant valgymo sutrikimus. Gydymas vyksta grupėmis.
„Grupė turi daug privalumų. Žmogus greičiau pastebi kitų neigiamą elgesį, kartu suvokia, kad ir pats taip daro“, – aiškino specialistė.
Svarbus gydymo proceso atributas – veidrodis.
„Taisome iškreiptą kūno vaizdą. Žmonės, sergantys valgymo sutrikimais, paprastai mato save storesnius, nei yra iš tikrųjų, nors kito žmogaus kūno formas gali apibūdinti labai tiksliai“, – sakė I. Brukaitė.
Pacientai mokosi iš naujo žiūrėti į veidrodį, kuris anksčiau buvo savęs kankinimo priemonė: tuomet atvaizdas veidrodyje išprovokuodavo tik neapykantą sau.
Tarp užsiėmimų visa grupė kartu valgo pavakarius iš specialių lėkščių, suskirstytų į tris dalis: atskiros vietos mėsai, bulvėms, daržovėms. Taip mokomasi suvokti organizmui reikalingas maisto porcijas, atgauti sveiką orientaciją, atgauti alkio bei sotumo jausmą, kuris susirgus prarandamas arba tampa valdomas emocijų bei įsitikinimų: „To valgyti negalima, šito reikia mažiau“.
Pacientai privalo laikytis keleto taisyklių. Ant svarstyklių atsistoti galima tik prižiūrint specialistui – namuose tą daryti draudžiama, nes sveriantis daugybę kartų per dieną skaičiai pradeda bauginti ir skatinti „taisyti situaciją“.
Gydantis draudžiama sportuoti, nes savęs alinimas sporto salėje yra vienas būdingų valgymo sutrikimo simptomų. Net paprastas važiavimas dviračiu iš namų į mokymo įstaigą tuomet virsta savęs baudimo priemone: esą, deginamos kalorijos, bet reikia stengtis dar labiau.
Slepia gilias problemas
I. Brukaitė įsitikinusi, kad valgymo sutrikimai slepia gilesnes psichologines problemas, kurios išlenda pradėjus gydymą.
„Valgymo sutrikimai yra liga, bet kartu ir būdas spręsti problemas. Blogai, kai šis sprendimas pats virsta problema“, – kalbėjo ji.
Jei gilumoje slypinčios problemos neišsprendžiamos, žmogus gali grįžti prie išbandyto gelbėjimosi metodo. Rizika išlieka visam gyvenimui. „Juk, pavyzdžiui, kažkada rūkusiam žmogui turbūt yra lengviau pradėti rūkyti nei niekada nerūkusiam“, – palygino projektų vadovė.
Centre dirbančios psichoterapeutės I. Kajokienės tvirtinimu, valgymo sutrikimai – labai sunki liga, kadangi pacientai dažniausiai turi didelių troškimų, vilčių, iš savęs labai daug reikalauja. Todėl jie itin skaudžiai išgyvena suvokę, kad turi trūkumų. Gydymo pradžioje sunkiausias momentas – garsiai pripažinti: „Aš sergu valgymo sutrikimais“, panašiai kaip alkoholikams ištarti: „Aš esu alkoholikas“.
I. Brukaitė sakė, kad labai sunku keisti seniai susiformavusius įsitikinimus: „Žmogus turi pripažinti klydęs, o nuo tų klaidų kenčia ir pats, ir artimieji“.
Pacientai kasdien rašo dienoraštį. Jame fiksuoja, ką per dieną suvalgė, stebi savo elgesį, vėliau, įgavę daugiau žinių, sudaro savo kitos dienos mitybos planą. Nesergantieji valgymo sutrikimais dažnai nesupranta, kodėl tokį didelį nerimą ligoniams kelia mitybos plano viršijimas ar neįvykdymas.
„Netinkamas elgesys su maistu labai apsunkina gyvenimą, nebesugebama pasirūpinti kitais svarbiais dalykais“, – aiškino I. Brukaitė.
Pati anksčiau turėjusi valgymo sutrikimų I. Brukaitė rado šios ligos privalumų. „Žmogus suvokia savo silpną vietą: tai, kad jis linkęs problemas spręsti per kūną“, – kalbėjo ji. Po gydymo suvokiama, kad yra ir kitų būdų išsikapstyti iš užpuolusių rūpesčių. Tad vėl užėjus nerimo priepuoliui griebiamasi ne išbandyto metodo – kepto paršiuko ar naujos dietos, o ieškoma kitų. Taip silpnybė paverčiama stiprybe. „Valgymo sutrikimai priverčia žmogų spręsti savo bėdas“, – įsitikinusi moteris.
Lemia daug aplinkybių
Valgymo sutrikimus lemia genetiniai, biologiniai bei socialiniai veiksniai. Skirtumą tarp dviejų badaujančių žmonių, iš kurių vienas lieka sveikas, o kitam tenka ilgai gydytis, lemia genetika.
Tyrimai rodo, jei motina sirgo šiais sutrikimais, tikimybė, kad susirgs ir jos dukra, yra keliskart didesnė nei tuo atveju, kai motina tokių problemų neturėjo. Yra ir tyliųjų veiksnių: biologiniai organizmo ypatumai, tokie kaip medžiagų apykaitos greitis, skrandžio veikla.
„Badaudami žmonės tikisi, kad šiuos dalykus pakeis, nors tai neįmanoma“, – perspėjo I. Kajokienė.
Ne mažiau svarbus socialinis aspektas. Žurnaluose, televizijoje trimituojama: žmogus yra puikus, jei jis gražus, o gražus – jei lieknas. „Galiausiai taip ir nutinka: neįtelpu į drabužį, kuris lyg ir mano dydžio, bet parašyta XXL“, – juokėsi gydytoja. Kitas svarbus aspektas – asmenybės bruožai. Vienas atlaidžiau žiūri į savo išvaizdą, kitas neišsipustęs nenueis į turgų bulvių nusipirkti. „Kuo daugiau žmogus nori, tuo jis pažeidžiamesnis“, – apibendrino specialistė.
Jos teigimu, pacientai jaučia psichologinį visuomenės, kuri neturi teisingos informacijos, spaudimą.
Psichiatrė įsitikinusi, kad per informacines kampanijas reikėtų pabrėžti, jog valgymo sutrikimai – ne valios stokos problema, o psichikos sutrikimas. „Jis nesibaigs gerai iškaršus kailį – žmogus tik dar labiau nusivils savimi ir tuo, kad jam neleidžiama sirgti“, – sakė ji.
Vaikinams sunkiau
Specialistės pripažino didžiulę šeimos įtaką ligos atsiradimui, eigai ir sveikimo procesui.
„Pavyzdžiui, tėvas meta repliką motinai: „Kaip sustorėjai, o kažkada buvai liekna“. Kokią žinią gauna šalia stovinti paauglė dukra? Kad bus tokia kaip mama, todėl iš anksto reikia stengtis atrodyti kitaip“, – aiškino I. Kajokienė.
Ji atkreipė dėmesį ir į neigiamą nuomonę apie sostinės Vasaros gatvę, kurioje įsikūręs centras. Dažnai žmonės nenori gydytis, nes bijo būti palaikyti bepročiais. Tačiau kuo vėliau kreipiamasi į specialistus, tuo labiau sumažėja galimybė pasveikti.
Valgymo sutrikimus gydosi ir vaikinai, tačiau jiems tam ryžtis dar sunkiau, esą, anoreksija ar bulimija – tik mergaičių reikalas.
„Ši liga apskritai yra kova su stereotipais. Atrodo, nieko daugiau neveiki, tik laužai įsigalėjusias stereotipines nuostatas“, – kalbėjo I. Kajokienė. Jos nuomone, ateityje pacientų skaičius turėtų išlikti stabilus. Tačiau gali būti ir taip, kad ilgainiui daugės gerai uždirbančių vyresnio amžiaus moterų, kurioms dėl gražinimosi procedūrų sutrinka psichika.
Valgymo sutrikimus nemokamai gydo ir Vilniaus respublikinė psichiatrijos ligoninė. Tačiau čia patenka tik labai sunkios būklės ligoniai. Per mėnesį į ligoninę paklūva vos vienas pacientas. Šioje ligoninėje taikomas medikamentinis ir psichoterapinis gydymo būdai. Tačiau ligoninės specialistų teigimu, per Teritorinių ligonių kasų nustatytą gydymo laiką – 30 dienų – efekto pasiekti beveik neįmanoma.
Valgymo sutrikimai gydomi ir Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre. Tačiau ten apsilankiusiems pacientams paprastai iš pradžių siūloma kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą, kur gydymas nemokamas.