Yra veikalų, kurių pagrindu būtų galima suformuoti universalius demokratinės valstybės etinius principus. Tai Immanuelio Kanto „Praktinio proto kritika“, Alberto Schweitzerio „Kultūra ir etika“, Jose Ortegos Y Gasseto „Masių maištas“, Vydūno „Tautos gyvata“. Tampame barbariška tauta, kuri neturi vientisos pasaulėžiūros, ilgalaikės kultūros strategijos ir stabilios teisės sampratos.
Kazimieras Šiaulys
© DELFI
Varpas skamba tyruose

Naujas Žemaičių Naumiesčio bažnyčios varpas su išlietais šv. Mykolo ir mūsų finansų ministro Z. Balčyčio vardais virš Lietuvos sugaudė beveik tuo pačiu metu, kai iš popierinės ir elektroninės žiniasklaidos buvo pasipylusios publikacijos apie mūsų visuomenės aviškumą, nusitrynusias niekšybės ir moralės ribas, žalingą įsigalinčio politikų cinizmo poveikį bendrapiliečių psichinei sveikatai.

Apsireiškęs šv. finansų ministras Zigmantas priklauso ne kokiai nors „Protėvių atgimimo“, o vienai iš valdančiosios daugumos, socialdemokratų partijai, todėl, ieškant šio reiškinio, įsidvasinimo, prasmės, jokios metafizikos negali būti. Šitie socialdemokratai yra kilę nuo pragmatizmo, todėl bet kurio jų veiksmo pagrįstumo reikėtų ieškoti aukso ir sidabro ieškotojų gyvensenoje: tiesa ir moralė ten, kur yra nauda man .

Ir visiškai nesvarbu, kad Žemaičių Naumiesčio varpas sugaudė pavėluotai, nes daug pavienių miestelio ir aplinkinių kaimų jaunuolių ir vyresnių šeimomis jau yra išvykę į tolimus kraštus gyvenimo ieškoti arba tiesiog išlikti.

Apgauti laisvės kovotojai

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje akademinio jaunimo ir šiaip mąstančių bičiulių grupelėse (kai kurių leidinių redakcijose, kavinėse) patylomis mėgdavome diskutuoti tuo metu madingo egzistencializmo ir absurdo filosofijos temomis. Absurdą, kaip visuomeninio politinio gyvenimo situaciją, tenka vėl prisiminti.

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad bet koks socialinis istorinis procesas yra nusistatęs prieš žmogų. O neviltis yra atpildas už iliuzijas.

Jeigu žmogus neturi kam skirti savo gyvenimo ir pavargsta klaidžiodamas savo labirintuose, iškyla pagrindinis klausimas, ar verta gyventi?

1994-aisiais JAV pilietis V. Adamkus, viešėdamas Lietuvoje, vienoje nacionalinės televizijos laidoje pasakė: „1989–1991 metais mes per televiziją matėme kovojančios ir nepriklausomybės siekiančios Lietuvos įvaizdį, todėl buvome su jumis, siekėme padėti. Dabar tas įvaizdis ne toks, Lietuvoje nėra teisingumo ir saugos.“

2005-aisiais tas pats V. Adamkus, Lietuvos Respublikos pilietis ir dukart Lietuvos Respublikos Prezidentas, kalba, deja, ne apie atstatytą teisingumą ir saugą, o apie politinių partijų moralinę krizę ir oligarchijos keliamą grėsmę demokratijai.

Karieta juda, tačiau kas vežikauja?

Dar ne taip seniai vykdavo beveik realistinės buldogų kovos po kilimais, dabar – įmantriau. Dabar – reikalų tvarkymas virtualioje erdvėje, juodosios kasos, prie kurių net pats dievas negali prisiliesti, išskyrus jos turėtoją, abonentai ir AMBonementai, na ir, žinoma, ir politikus, ir bankininkus nuo bausmės atleidžiantys vadinamieji senaties terminai. Tokios geros santvarkos tikrai dar nebuvo!
Kazimieras Šiaulys:

Tik dabar susivokta, kad mūsų valstybė neturi pamatų. Buvę aukštieji siekiai – įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą – tai tik nauja politinė ir ekonominė konjunktūra. Neturime vientisos pasaulėžiūros, nes nesusikūrėme pažiūrų į pasaulį, žmogų ir aplinką visumos. (Pavyzdžiui, ką šiandien mums reiškia keliuose, gaisruose žūstantys arba periodiškai žudomi – ir jauni, ir seni – žmonės? Ogi visiškai nieko.)

Neturime ilgalaikės valstybės kultūros strategijos, nes kultūros ministerija dirba be kultūros įstatymo ir be šiuolaikinių jos tikslų ir sąvokų apibrėžimų. Kultūra pas mus atskirta nuo švietimo ir etinio turinio, todėl nedaro ir negali daryti dvasinės įtakos platiesiems visuomenės sluoksniams.

Kultūros funkcija apsiriboja vadinamųjų aukštųjų menų, kultūros paveldo globa ir svarbiausiu darbu – valstybės lėšų skirstymu viešosioms įstaigoms ir įvairiems projektams.

Dar didesnę nuostabą kelia tai, kad iki šiol apie kultūros ir etikos vaidmenį valstybės ir visuomenės gyvenime nieko nepasakyta 1992 metais priimtame pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Taigi remiantis vokiečių ir prancūzų filosofu A. Šveiceriu, galima pasakyti, kad tam tikri materialiniai pasiekimai dar ne kultūra, jie tampa ja priklausomai nuo to, kiek bendrosios pažiūros į kultūrą sugeba priversti juos tarnauti pavienių individų ir visos visuomenės tobulėjimui.

Postmodernistinė teisėtvarka

Kas šiandien liko iš Generalinės prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos bandymų imtis ryžtingų veiksmų užkertant kelią korupcijai, sukčiavimui, gobšumui, paprastų piliečių pažeminimui? Vieni pareigūnai buvo nutremti toliau centro, kiti, bailesni, metė pradėtą darbą, pabėgo iš mūšio lauko ir įsitaisė ramiuose ir patogiuose užutekiuose.

Paprastai teisės samprata keičiasi keičiantis politiniam režimui arba valstybinei santvarkai. 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos tauta per visuotinę apklausą pasisakė, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Jokiame kitame tautos plebiscite iki šiol nebuvo pasakyta kitaip. Tad lyg ir tebegyvename pasirinktoje demokratinėje santvarkoje, todėl neturėtų keistis ir jos teisės samprata, pagrįsta pagrindiniu principu – visų piliečių lygybe prieš įstatymą, privilegijų ir prievolių nebuvimu.

Tačiau teisėtvarką vis dažniau klampina stipriųjų interesai, ją bando imituoti falsifikatai, pakaitalai, kuriuos interesų grupės kaip nori, taip gali pasukti: laikinosios Seimo, savivaldybių ir Vyriausybės komisijos, visokios tarnybinės etikos priežiūros grupės. Man tai primena postmodernizmo siekius naikinti kultūros ir tikrojo meno pagrindus bei apgauti publiką visokiomis instaliacijomis, hepeningais ir realybės šou.

Etika, kaip visuotinių dorovės normų visuma, vis dėlto turi daugiau pastovesnių per ilgus amžius susiformavusių tautos papročių ir gyvenimo būdo bruožų, kurie dažniau kintančiai teisės sampratai gali suteikti jėgų ir paskatų ugdant ir ginant demokratines vertybes.

Alternatyva

Dar ne taip seniai vykdavo beveik realistinės buldogų kovos po kilimais, dabar – įmantriau. Dabar – reikalų tvarkymas virtualioje erdvėje, juodosios kasos, prie kurių net pats dievas negali prisiliesti, išskyrus jos turėtoją, abonentai ir AMBonementai, na ir, žinoma, ir politikus, ir bankininkus nuo bausmės atleidžiantys vadinamieji senaties terminai. Tokios geros santvarkos tikrai dar nebuvo!

Netrukus – vėl pas rinkėjus. Kas su šaldytuvais ar bulvėmis, kas su šepečiais ir makaronais. O kas galvoje?

Prigimtinė galvos (proto) funkcija, sakė prancūzų Švietimo epochos kūrėjai, tvarkyti savo juslinį elgesį, nes praktinis protas – tai proto veikla dorovės srityje. Tikrasis politikas (valstybės kūrėjas) yra tas, kas eina pas žmones ne su veidmainyste ir pirklio atributais, o su dideliu nevienadieniu noru ir išmintimi jiems iš tikrųjų padėti ir tarnauti.

Tad ar mes, valstybė ir visuomenė, su tikslinga ir kryptinga veikla ir didžia pagarba gyvybei ir žmogaus egzistencijai, ar tik pavienių zimagorų ir apsišaukėlio elito kraštas? Tikinčių žmonių dvasią iki šiol palaikė krikščioniškoji etika, todėl jos varpai turėtų daugiau pasitarnauti žadinant bendrapiliečius visuotiniam tautos doroviniam atgimimui.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išpuolis Barselonoje: įtariamasis suimtas (23)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: mažiausiai 13 žuvo sunkvežimiui įsirėžus į minią, praneša apie įkaitų dramą nuolat pildoma (282)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (3)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

V. Adamkus: mes buvome matomi, o dabar tos lyderystės nebejaučiu (145)

Tarpusavio ginčai, smulkių, nereikšmingų skirtumų pabrėžimas, vienybės ir lyderystės stoka....

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius (30)

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (112)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (334)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kelionė po Lenkijos pilis, kuriose buvo rezgami planai prieš Lietuvos kunigaikščius (6)

Kas gali būtų romantiškiau už pilis ? Ir kas gali būti įdomiau už kryžiuočių pilis? Pilis,...