Seimo rinkimai – įdomus politinio gyvenimo įvykis. Bet dar įdomiau, kodėl taip nepasitikime savo pačių demokratiniuose rinkimuose išrinktu parlamentu. Taip nepasitikime, kad visoje Europoje, galima sakyti, nėra lygių.
Politologas Alvidas Lukošaitis
© DELFI (J.Juršienės nuotr.)
O kas gi yra tas Seimas? Tai – Tautos atstovybė, „Lietuvos širdis“... Užteks ir tiek, kad politinėse aktualijose įgudę internautai prapliuptų – „valdžios lovys“, „ten vieni vagys“, „Seimas smegenis visai praradęs“, „išvaikyti juos seniai reikėjo“... Ką gi, tokiu atveju gal kas nors galėtų atsakyti iš kur tas Seimas atsiranda? Juk tautiečių meilė parlamentui tokia savotiška, kartais atrodo, kad jį kokios nors „tamsiosios jėgos“ iš aukščiau ar iš toliau nuleidžia.

Argi ne taip, kalbant apie pasitikėjimą Seimu gerą pastarąjį dešimtmetį? Pažiūrėkite - iš vakaro lyg ir patys išsirenkame, o iš ryto... prakeikiame, t.y., parlamentu absoliučiai nepasitikime. Ir taip kaskart - rinkimai po rinkimų, kadencija po kadencijos. Norite ar nenorite, bet Tautos ir Seimo santykių iliustracija peršasi tik viena: iš vienos pusės, tai lyg skausmingas atsitokėjimas klaidingai pasirinkus; iš kitos - lyg ir priesaikos daryti gerus darbus.

Tarp kitko, tokia užsitęsusi ir nesikeičianti situacija yra ne tik skausminga, bet ir pavojinga, kai kalbame apie reikšmingiausią politinės sistemos instituciją ir demokratinės tvarkos legitimumą šalyje.

Galbūt mūsų rinkėjai taip karštai myli Seimą, kad negali susilaikyti jo nepakeiksnoję, nuolatos ir kuo riebiau. Ne mažiau įdomu ir tai, kad tokių burnotojų skaičius augimas ir parlamento autoriteto smukimas yra beveik proporcingi kandidatų į Seimą veržimuisi. Antai, „vienmandatininkų“ ir „daugiamandatininkų“ per nepriklausomybės laikotarpį padaugėjo keliskart, o visuomenės pasitikėjimas kaip smuko, taip ir smunka – iki pat dugno. Ir kam veržtis dėl tokios gėdos, socialinio diskomforto?

Tas pats ir su politinėmis partijomis – svarbiausiais rinkimų proceso „veikėjais“ nepasitikima lygiai taip pat. Pamatysite, Seimo rinkimuose jų dalyvaus ne mažiau poros tuzinų, dalis jų iškels kandidatus visose vienmandatėse apygardose ir mūsų pasirinkimui pateiks ilgus partinių kandidatų sąrašus. Ir visais jais, beveik garantuoju, iškart nepasitikėsime. Ir dar kaip nepasitikėsime – vėlgi, visoje Europoje mums nebus lygių! Kas ir iš ko tuos sąrašus sudarinėja?

Galima sukurti parlamentą su visais demokratinės institucijos atributais, jis gali priiminėti sprendimus pagal pačias “tvarkingiausias” taisykles, tačiau jeigu jis bus be dvasios ir principų, - tai bus tik formaliai sukurtas (formaliai institucionalizuotas) parlamentas.
Alvidas Lukošaitis:

Nekalbant apie visiems gerai žinomus ir nusibodusius dalykus - Seimo narių žmogiškąsias silpnybes ir etiką, partinio gyvenimo intrigas ir politinę korupciją, atsakingo valdymo stoką ir nevykusius politinius sprendimus... - vis tik norisi paklausti, kodėl taip yra?

Žinia, mūsų demokratija labai jau jauna, tokios pat ir visos svarbiausios parlamentinės demokratijos institucijos. Tarp jų, aišku, pats iškiliausias yra Seimas - į jį veda visi partijų keliai, čia išnešiojamos ir gimsta partinės vyriausybės, būtent čia priimamai svarbiausi valstybės raidai sprendimai, užtikrinama visos demokratinės sistemos kraujotaka.

Prie tokių tiesų-paprasčiausių faktų, regis, dar nespėjome priprasti, o ką jau kalbėti apie šių parlamentinės demokratijos institucijų – Seimo, Vyriausybės, politinių partijų - sudarymo, kompetencijos ir veikimo logiką. Politikos ekspertai, atsižvelgdami į parlamento institucijų brandos problemas postkomunistinėse šalyse, labai dažnai jas vadina paauglystės amžiaus institucijomis. Vadina supratingai ir atlaidžiai, matydami mentalinį ir valinį „nesusitupėjimą“, psichofiziologinį blaškymąsi, kūno ir galūnių disproporcijas, dažnai ne itin skaistų veiduką. Visa tai visai nesunku „įvilkti“ į institucijos konstitucinio statuso ir faktinių galių neadekvatumą, funkcijų disbalansą, korupcijos nuodėmes ir t.t.

Bet viena bėda – ne bėda. Vieną kartą reikėtų visiems nustoti „penėtis“ pačių išpūstais mitais, - atseit mūsų parlamentarizmo šaknys Lietuvoje tokios gilios, o tradicijos tokios gajos – kad oho, ir tai mus gelbėja visais kritiniais atvejais! Nieko panašaus, tai tik smagios atminties fragmentai ir šiandien tai, galima sakyti, visiškai „neveža“. Tą „vežimą“ sustabdė dar A.Smetona, o ką ir kalbėti apie pusšimtį metų totalitariniame kalėjime.

Taigi realiai turime realiai nieko neduodančias senąsias parlamentarizmo šaknis ir vos keletą tikrojo parlamentarizmo metų. Aplinkybių išdava – normatyviniu ir instituciniu požiūriu visiškai „sausa“ valdžios institucija – Seimas, be jį supančios parlamentarizmo logikos ir parlamentinės demokratijos dvasios. Vieniša institucija vertybiškai amorfiškoje aplinkoje. Todėl Seimą reikia sukurti, galima sakyti, „nuo nulio“.

Drįstu atkreipti dėmesį ir į tai, kad lygiai taip pat reikia „perdaryti“ ir visuomenę, pirmiausia, jos vertybines nuostatas, kurios, lyginant su anais laikais, sugriuvo totaliai. Netikite? Stebėkite save kad ir kasdieniniame gyvenime ir suprasite, kaip pasikeitė žmonių tarpusavio santykiai, santykis su valstybe, daiktais ir t.t. Ar įmanoma tokią aukštyn kojom apverstą visuomenę atstovauti „normaliai“?

Pasakysite, nusibodo tą demokratiją statyti? Taip, bet šiandien jau pats laikas suprasti, kad kito pasirinkimo neturime, o ją bestatydami tikrai daug pražiopsojome - sukurtosios demokratinės institucijos daugeliu atvejų yra visiškai bedvasės ir be vertybinio turinio. Visa tai yra tebevykstančios socialinės sumaišties išdavos, ir nieko daugiau.

Tai kas kad Seimui suteikti visi demokratinio parlamento bruožai, sprendimai priimi pagal patvirtintas taisykles ir procedūras; tai kas kad tame pačiame Seime veikia tokios struktūros kaip partinės frakcijos, nuolat dirbantys komitetai ir tyrimo komisijos. Vien to nepakanka demokratiniam ir gyvybingam parlamentui. Parlamentas be dvasios – ne Tautos atstovybė, o tiesiog paprasčiausia institucija.

Būtent tai pabrėžiama politikos moksluose: galima sukurti parlamentą su visais demokratinės institucijos atributais, jis gali priiminėti sprendimus pagal pačias “tvarkingiausias” taisykles, tačiau jeigu jis bus be dvasios ir principų, - tai bus tik formaliai sukurtas (formaliai institucionalizuotas) parlamentas.

Toks parlamentas savo sprendimais niekada nesugebės tinkamai reaguoti į jį supančios aplinkos (kultūrinės, socialinės, ekonominės ir t.t.) pasikeitimus, toks parlamentas paprasčiausiai negali sulaukti visuomenės pasitikėjimo. Iš čia – idėjinio angažuotumo, principingumo stoka, sprendimų nenuoseklumas, valstybinių interesų supainiojimas su visokiais kitokiais.

Vieną kartą reikėtų visiems nustoti „penėtis“ pačių išpūstais mitais, - atseit mūsų parlamentarizmo šaknys Lietuvoje tokios gilios, o tradicijos tokios gajos – kad oho, ir tai mus gelbėja visais kritiniais atvejais! Nieko panašaus, tai tik smagios atminties fragmentai ir šiandien tai, galima sakyti, visiškai „neveža“. Tą „vežimą“ sustabdė dar A.Smetona, o ką ir kalbėti apie pusšimtį metų totalitariniame kalėjime.
Alvidas Lukošaitis:

Tai atitinkamai įtakoja parlamento galias politinėje sistemoje, jo galimybes spręsti konkrečias viešosios politikos problemas, pavyzdžiui, „stagfliacijos“, kaip šiandien. O kur dar papildomi, neplanuoti ir ne visai malonūs parlamentinės demokratijos „prieskoniai“? Kaip tik tokiu pavyzdžiu gali būti užtrukusi „mažumos situacija“ Lietuvoje. Visas pasaulis žino, kuo tai kvepia – deficitiniu biudžetu, pajamų šaltinių nepaisymu ir konjunktūriniu išlaidų didinimu, pasimetimu ir konjunktūriškais politiniais sprendimais infliacijos akivaizdoje ir pan.

Visur žino, tik ne Lietuvoje. Negana to, dar visokiausių ekspertų chorai reikalauja, kad šios problemos kaip mat būtų išspręstos. Ir išspręsti jas turi ne kas kitas, o vos ne išimtinai Seimas – ir dar tokios, santūriai tariant, sudėtingos partinės sudėties (kieno toks pasirinkimas?). Aišku ir kas būna, jeigu tokios problemos „nesisprendžia“, – vėl gi, pirmyn, visus šunis kariam ant to paties Seimo!

Nenoriu pasakyti, kad Seimas visiškai „niekuo dėtas“ - dėl demokratijos kokybės ir kasdienių žmonių nepriteklių, dėl pernelyg intensyvios teisėkūros darbotvarkės ir į antrą planą nustumtos parlamentinės kontrolės, dėl apleistos atstovaujamosios funkcijos ir silpno ryšio su visuomene, dėl lakstymo iš partinės frakcijos į frakciją toleravimo ir t.t.

Kita vertus, negali būti, kad kaltas būtų tik Seimas. Nekalbant apie kitus įtakos veiksnius (pavyzdžiui, politinės kultūros ypatumus, žiniasklaidos brandą ir t.t.), žinoma, paprasčiausia viską “suversti” ant politinių partijų, - tuo pastaraisiais metais grindžiami visi nuosprendžiai, teisiant demokratijos kūrėjus Lietuvoje. Ir iš tiesų, sunku su tuo nesutikti, visi geri ir prasti Seimo darbai – teisėkūros, parlamentinės kontrolės ir t.t. - prasideda būtent politinėse partijose. O tiksliau – pirminėse partinėse organizacijose, kurios suranda, išugdo ir atveda žmones į parlamentą ir didžiąją politiką.

Tikrai nereikėtų tikėtis, kad visuomenę ir politines partijas kamuojančios bėdos, pavyzdžiui, uždarumas, nemoralumas, neprofesionalumas, nepilietiškumas ir t.t. Seimą gali aplenkti. Kokia visuomenė, toks ir Seimas, t.y., tokia ir valdžia. Tai taip socialu, todėl ir taip lengvai užkrečiama. Vien dėl to į rinkimus verta žiūrėti su didžiausiu rūpesčiu, rinktis ir balsuoti atsakingai. Suprantant, kad vien mūsų galimybės demokratiškai pasirinkti turėtų skatinti bent kažkiek didesnį pasitikėjimą ir slopinti demokratinę sistemą griaunančią totalaus nepasitikėjimo energiją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (49)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (46)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (3)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (38)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (101)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (100)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1140)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (56)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (89)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (5)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...