Paslaptingo darinio „WikiLeaks“ fenomenas atrodo įdomesnis, nei jo skelbiami šimtai tūkstančių dokumentų, turėjusių būti slaptais, tačiau pavogtų ir išmestų publikai pasismaginti.
Audrius Matonis
© A.Solomino nuotr.

Kas ir kaip pravardžiavo Merkel ir Putiną dabar kasdien aprašinėja veik viso pasaulio žiniasklaida, kaip ir branduolinio ginklo dislokavimo peripetijas, Šiaurės Korėjos režimo žlugimo perspektyvas, Saudo Arabijos požiūrį į Iraną ar lietuvių nepasitenkinimą prancūzų planais parduoti desantinį laivą rusams. Kiekvienos šalies kiekvienas leidinys atras savo temą ar temelę, priklausomai nuo nacionalinio ir savininkų intereso, požiūrio į Ameriką, globalizmą ar pomėgio sąmokslo teorijoms.

Svarbiau KAS nutekėjo, ar KAD nutekėjo?

Vis dėlto ne vienas pripažįsta, kad skelbiamuose dokumentuose iš esmės nėra nieko, kas daugeliu atvejų nebūtų žinoma bent kiek platesnio intereso ir pasaulėžiūros informacijos vartotojams ar - kai kuriais atvejais - kompetentingiems diplomatinių žinybų darbuotojams, jau nekalbant apie žvalgybas ir jų aptarnaujamas savas vyriausybes.

Norintys oponuoti, gali pasiskaityti britų dienraščio „The Guardian“ – vieno iš žiniasklaidos banginių, kurie skelbia „WikiLeaks“ dokumentus, - redaktoriaus paaiškinimą, kad publikuojami dokumentai varijuoja nuo „neįslaptintų“ (unclassified) iki „slaptų“ (secret). Pastaroji kategorija yra dviem pozicijomis švelnesnė nei didžiausio slaptumo kategorija. Su tokio slaptumo, t.y. dviem pozicijomis švelnesnio, nei aukščiausio, informacija JAV turi teisę dirbti apie 3 milijonus žmonių.

„The Guardian“ nedetalizuoja, kokią dalį dienraščio skelbiamos informacijos sudaro tokia, kuri priklauso kategorijai „slapta“. Taip pat tiesiogiai nepaaiškina, ar neskelbia „visiškai slaptos“ informacijos todėl, kad „WikiLeaks“ jos nepateikė, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Skaitytojas laisvas pats pasidaryti išvadas iš kitų pastabų, pavyzdžiui, kad redakcija nusprendė neskelbti kai kurių dokumentų, atsižvelgdama į Britanijoje veikiančius informacijos apsaugos teisinius aktus, taip pat į potencialų pavojų konkretiems asmenims ar tų, kuriuose minimos dabar vykdomos slaptosios operacijos.

Sunku spręsti apie tokio pavojaus pagrįstumą, tačiau pasikėsinimas į „amžiaus tekintoją“ suteiktų jo pasekėjams tvirtą idėjinį pagrindą, patvirtintų J.Assange‘o teiginių apie „sąmokslus“ pagrįstumą bei tokiu būdu pelnytų didžiules reikšmingos visuomenės dalies simpatijas jo pradėtai kovai prieš slaptumą.
Audrius Matonis

Kur kas labiau netikėtas buvo pats faktas, kad toks milžiniškas dokumentų kiekis gali nutekėti viešumon iš (spėtina) JAV Valstybės departamento ir neapibrėžtam laikui palikti Vašingtoną kvailio ar lepšio vietoje, pirmiausiai – sąjungininkų akyse dėl nesugebėjimo saugoti savo paslaptis.

„WikiLeaks“ skelbiami dokumentai veikiausiai niekada netaps kokių nors pasikeitimų valstybių tarpusavio santykiuose priežastimi, nes juose nėra nieko, ko nežinotų vieni apie kitus kaimynai, sąjungininkai ar priešininkai. Nebent pretekstu išlieti nepasitenkinimą tradiciniams priešininkams.

Be abejonės, ir penu plačiausiems svarstymams ir ginčams, specialistų analizei ir paprasčiausiam malimui liežuviu politikams, antiglobalistams, sąmokslų teorijų šalininkams ir visuomenininkams, siekiantiems viešosios erdvės dėmesio.

Pozityvi „WikiLeaks“ keliamo skandalo pasekmė galėtų būti šalių vyriausybių susirūpinimas savo ir savo sąjungininkų paslapčių apsaugos patikimumu ir jų saugumo spragų pašalinimu, taip grąžinant pasitikėjimą vieni kitais.

Tačiau „WikiLeaks“, akivaizdu, siekia visai priešingo tikslo. „WikiLeaks“ įkūrėjas ir siela Julianas Assange‘as pozicionuoja save kaip kovotoją su vyriausybių „sąmokslu“ prieš savo visuomenes slėpti nuo jų tai, kas, jo nuomone, nepelnytai yra slapta. Tačiau pati „WikiLeaks“ ir jos įkūrėjai veikia tokiais pat principais, kuriais kaltina veikiant pasaulio vyriausybes, finansines institucijas, masonus, scientologijos bažnyčią ir dar daug ką, kurie turi savo paslapčių.

Kovotojas su paslaptimis – pats po slaptumo skraiste

„WikiLeaks“, kuri apibūdinama kaip „bevyriausybė“ (stateless) informacijos organizacija, turi tik virtualų adresą ir tik vieną viešą veidą – tą patį J.Assange‘ą, kuris pasirodo tik tuomet ir tik ten, kur pats nori.

Visi kiti „WikiLeaks“ talkininkai, kurių, kaip manoma, yra keletas kategorijų – programuotojai, koduotojai ir analitikai – yra įsislaptinę ne tik nuo išorės, bet ir vienas nuo kito, saviškius atpažįsta tik iš slapyvardžių ir tarpusavy bendrauja koduotu ryšiu, neleidžiančiu atsekti, kas iš tiesų ir kur jo paties bendradarbis yra. Kai kurie šaltiniai teigia, kad „WikliLeaks“ vadovybę sudaro mažiau nei dešimt žmonių, visų talkininkų skaičių nuspėti sunku jei išvis įmanoma, nes jie išsibarstę po įvairias pasaulio šalis ir patys yra suinteresuoti savo slaptumo išsaugojimu.

Taip pat sudėtinga būtų spėti, kokiame kiekyje ir kur įkurdintų tarnybinių stočių „WikiLeaks“ administruojamas, todėl prievartinis „WikiLeaks“ išjungimas praktiškai yra toks pat neįmanomas, kaip ir viso interneto išjungimas. Nors šiomis dienomis, spaudžiant JAV Valstybės saugumo departamentui ir siekdami apsaugoti kitus savo klientus nuo kibernetinių atakų, nutaikytų prieš „WikiLeaks“, „Amazon“ ir kai kurie kiti interneto tiekėjai pašalino „WikiLeaks“ svetainę iš savo serverių, ji tebėra pasiekiama kitais keliais.

Nėra visiškai aišku, kas ir kaip finansuoja „WikiLeaks“. J.Assange‘as yra sakęs, kad tai daro pinigais, uždirbtais ankstesniuose internetiniuose projektuose, juos esą remia privatūs finansuotojai, tačiau ir vėl – anoniminiai.

Pats J.Assange‘as, per keletą savaičių tapęs planetos masto megažvaigžde, nepaisant viso pasaulio žiniasklaidoje ir vyriausybėse rodomo dėmesio, tebėra gaubiamas slaptumo aureolės, kurią vieni heroizuoja, kiti – kriminalizuoja.

Bent jau kol rašomas šis komentaras, J.Assange‘o buvimo vieta nebuvo žinoma, nors tikėtina, kad po to, kai Interpolas išdavė rekomendaciją jį sulaikyti Švedijos vyriausybės prašymu, ji netrukus bus identifikuota. Kaip žinia, Švedijoje J.Assange‘as yra įtariamas išprievartavimu ir seksualiniu priekabiavimu, bet jis pats tuos kaltinimus kategoriškai neigia. Kitų priežasčių sulaikyti J.Assange‘ą kol kas nėra, nors, kaip pranešama, JAV vyriausybė svarsto galimybes imtis prieš jį teisinių veiksmų, taip pat imta kalbėti apie numanomą pavojų, kad gali būti kėsinamasi į jo gyvybę, siekiant išvengti tolesnio įvairių šalių vyriausybes kompromituojančios informacijos tekinimo.

Sunku spręsti apie tokio pavojaus pagrįstumą, tačiau pasikėsinimas į „amžiaus tekintoją“ suteiktų jo pasekėjams tvirtą idėjinį pagrindą, patvirtintų J.Assange‘o teiginių apie „sąmokslus“ pagrįstumą bei tokiu būdu pelnytų didžiules reikšmingos visuomenės dalies simpatijas jo pradėtai kovai prieš slaptumą.

J.Assange‘as, pats skeptiškai atsiliepęs apie tradicinę žiniasklaidą už prarastą kovingumą ir pataikavimą pasaulio galingiesiems, vis dėlto pripažino, kad negali apsieiti be jos žurnalistų patirties atrenkant ir vertinant pavogtą informaciją, bei gebėjimo pasitelkti įvairių sričių ekspertus.
Audrius Matonis

Kita vertus, visi supranta, kad šventa vieta ilgai tuščia nebūna, todėl likviduoto J.Assange‘o ir „WikiLeaks“ vieton stotų dešimtys į juos panašių. Juo labiau, kad net dabar, „WikiLeaks“ be išlygų dominuojant jos pradėtame konfidencialios informacijos tekinimo procese, nuo organizacijos atskilę buvę J.Assange‘o bendražygiai kalba apie kitos, tačiau tuo pačiu užsiimsiančios organizacijos kūrimą.

Taigi, panašu, kad vogtos informacijos srauto nebeužtvenksi, ir dramatiškos akcijos prieš proceso pradininką veikiau tą srautą sustiprintų, nei sustabdytų. Todėl kalbėti, kad J.Assange‘ą gali nudobti iš nepilotuojamo lėktuvo arba nunuodyti polonijum, atrodo, nėra rimto pagrindo.

Tuo tarpu J.Assange‘as, Australijoje 1971 metais gimęs programuotojas, buvo apsigobęs paslapties skraiste dar iki Švedijai pareiškiant jam įtarimus išprievartavimu. Teigiama, kad pastaruoju metu jis ilgėlesnį laiką praleido Islandijoje, kur prisidėjo kuriant informacijos laisvės įstatymą – bene radikaliausią pasaulyje, galintį paversti šią salą saugia pribėga viso pasaulio internetiniams informacijos skleidėjams ir jų serveriams. Bendravusieji su juo pasakoja, kad J.Assange‘as „gyvena“ oro uostuose su įlaipinimo pasu kišenėje ir kuprine ant pečių, trumpam apsistodamas bendraminčių namuose visame pasaulyje.

Dabar, kai Interpolo orderis smarkiai apriboja jo laisvę nekliudomam keliauti, įlaipinimo pasu jis nebegalės pasinaudoti, bet spėjimas, kad pasislėps kaip Bin Ladenas, sunkiai tikėtinas. Veikiau pasiduos valdžioms institucijoms pasistengęs pritraukti kuo daugiau dėmesio, pasinaudodamas galimybe dar plačiau paaiškinti visuomenei savo įsivaizduojamą misiją, kurią, manau, nuoširdžiai laiko kilnia ir prasminga.

Kad tą moka padaryti, jis puikiai pademonstravo keliuose matytuose interviu įvairių globaliai transliuojančių televizijų laidoms, įskaitant CNN ir „Russia Today“, bei per seminarus tiriamosios žiniasklaidos žurnalistams, kaip liudija juose dalyvavusieji. J.Assange‘as tikrai įdomiai atrodo ir dėsto mintis, įtikinamai motyvuoja savo veiksmus ir patraukliai aiškina tikslus.

Kita vertus, besidomintieji gali susirasti internete ir vieno nepavykusio interviu įrašą, kur matyti, kaip J.Assange‘as nutraukia pokalbį su žurnaliste, kuri, nepaisydama jo perspėjimų, pakartotinai paklausia, ar jo asmeninės problemos netrukdo bendram „WikiLeaks“ reikalui, kaip teigia nuo jo atšliję buvę bendražygiai.

Moralinės dilemos: tikslas pateisina priemones?

Didžiulis žiniasklaidos dėmesys „WikiLeaks“ skelbiamiems dokumentams, šiai organizacijai ir J.Assange‘o asmeniui yra daugiau nei suprantamas. Taip pat ir tradicinės žiniasklaidos tam tikros dvejonės, kaip juos vertinti.

Akivaizdu, kad susiduriame su vagystės faktu, kai nuo mažumės buvome mokyti, kad vogti nedera, juo labiau – tuo didžiuotis. Kaip ir skaityti svetimus laiškus. Būtent su tuo dabar ir turime reikalą – išvogtais ir visų teismui, aptarinėjimui ir vertinimui paskelbtais svetimais laiškais.

Vis dėlto, padorios žiniasklaidos pagrindinis tikslas yra kuo išsamiau ir objektyviau informuoti visuomenę, drauge siekiant nepadaryti jai žalos. J.Assange‘as skelbia tai ir darantis – pateikiantis autentiškus dokumentus ir siekiantis parodyti, pavyzdžiui, kokią baisią žalą – žmonių žudynes - sukelia karo veiksmai Irake.

Pasaulyje jau seniai konstatuojama tiriamosios žurnalistikos mirtis – ji tapo per brangi net ir žiniasklaidos galingiesiems. „WikiLeaks“ tekinama informacija padeda užpildyti šią spragą minimaliomis sąnaudomis.
Audrius Matonis

Ar atskleidimas, jog Merkel pavadinama „teflonine“, o Putinas – „alfa patinu“, gali išgelbėti bent vieną gyvybę – kitas klausimas. Iš sraigtasparnio „Apache“ nufilmuoti ir vėliau nutekinti vaizdai, kaip amerikiečiai Irake sušaudo numanomų kovotojų grupę, tarp jų – ir du agentūrai „Reuters“ dirbusius žmones, gal privers amerikiečių karius būti atidesniais ir padės išvengti beprasmių aukų. Bet ir šiuo atveju, tai padaręs JAV kariuomenės analitikas (beje, dabar laikomas arešte neįvardijamoje vietoje ir veikiausiai praleisiantis kalėjime bent 20 metų), galėjo elgtis ir nepažeisdamas įstatymų.

Kaip pastebi vienas buvęs spectarnybų darbuotojas, žmonės vagia ir nutekina informaciją paprastai dėl dviejų motyvų – piniginio intereso arba vidinio protesto, pastarąjį, savo ruožtu, dažniau sukelia arba nepasitenkinimas tuo, kaip tave vertina sistema, kuriai dirbi, arba pačios sistemos veiksmai. Net darant prielaidą, kad minėto analitiko paskatos buvo kuo kilniausios (ne pinigai), jis savo protestą galėjo išreikšti ir legaliai: atkreipti savo tiesioginės vadovybės dėmesį į, jo, vertinimu, netinkamus kariškių veiksmus, šiai nesureagavus – į žinybos vadovybę, o jei ignoruotų ir pastaroji – į nacionalinio saugumo reikalus kuruojančius Kongreso komitetus ir komisijas. Tikslas, jei jis išties buvo sutramdyti netinkamą kariškių elgesį, būtų pasiektas, o galimo pavojaus pakenkti šalies nacionaliniams saugumui – išvengta. Veikiausiai tokio analitiko karjera karinėje tarnyboje būtų baigta, bet vargu, ar žmogus, nusivylęs tos karinės tarnybos vertybėmis, ir pats norėtų ją tęsti.

Pastebėtina ir tai, kad „WikeLeaks“ žmonės nebūtinai patys įsilaužinėja į svetimus kompiuterius ir vagia informaciją, bet gauna ją iš informatorių, kurie turi anglišką pavadinimą „whistleblowers“. Lietuviškai tai galėtų būti „švilpikai“ - tiktų ir kaip „švilpuko pūtėjai“, ir informacijos vagiliautojai. (Pavadinimas „švilpikai“ kildinamas nuo policininkų švilpukų pūtimo pastebėjus nusikaltimą, taip siekiant perspėti bendruomenę, ir dabar taikomas asmenims, kurie, dažniausiai iš organizacijos vidaus, nutekina informaciją apie netinkamą organizacijos veiklą, siekdami ją užkardyti.)

Vis dėlto kai kurie tradicinės žiniasklaidos atstovai vadina „WikiLeaks“ veiklą „informaciniu vandalizmu“, o „Bank of America“, kurio akcijos krito trimis punktais vien po pranešimų, kad „WikiLeaks“ dar tik planuoja skelbti jo dokumentus, galėtų pavadinti organizaciją ir informaciniais teroristais.

„WikiLeaks“: gėris, blogis ar tiesiog naujas reiškinys?

Apsispręsti dėl požiūrio į „WikiLeaks“, be kita ko, sunku ir dėl jau minėto organizacijos slaptumo. Galima skeptiškai vertinti tradicinės žiniasklaidos moralumą, bet ji, ypač didžioji ir senoji, turi savo etikos kodeksus, kurių, kad ir su išlygomis laikosi. „WikiLeaks“ atveju išvis nežinoma, ar organizacija išvis turi kokį nors kodeksą, ar jis pripažįstamas visų jos vadovų ir talkininkų.

Bet vargu ar yra prasmės vertinti „WikiLeaks“ kaip gėrį ar blogį. Veikiau derėtų konstatuoti, kad toks reiškinys atsirado ir niekur nebedings, todėl tereikia kiekvienam apsispręsti dėl asmeninio santykio su juo. Pagaliau ir tas santykis vienais atvejais gali būti vienoks, kitais – kitoks, juk kalbama ne apie fundamentines kategorijas.

Vis dėlto, padorios žiniasklaidos pagrindinis tikslas yra kuo išsamiau ir objektyviau informuoti visuomenę, drauge siekiant nepadaryti jai žalos.
Audrius Matonis

„WikiLeaks“ pagimdytas fenomenas ilgainiui nebebus fenomenalus ir suras savo vietą visuomenės informavimo pasaulyje. Pirmieji žingsniai šia linkme – bendradarbiavimas su didžiaisiais laikraščiais. Interesas čia abipusis: J.Assange‘as, pats skeptiškai atsiliepęs apie tradicinę žiniasklaidą už prarastą kovingumą ir pataikavimą pasaulio galingiesiems, vis dėlto pripažino, kad negali apsieiti be jos žurnalistų patirties atrenkant ir vertinant pavogtą informaciją, bei gebėjimo pasitelkti įvairių sričių ekspertus. Be to, jis pats yra pripažinęs, kad išmetus didelį kiekį informacijos visiems prieinamais kanalais, beviltiška tikėtis žiniasklaidos milžinų dėmesio, nes jų nesudomina tai, kas nėra „ekskliuzyvas“. Šiuo atveju išskirtinumas, nors ir padalintas į kelias dalis, užtikrintas.

Kai dėl tradicinės žiniasklaidos, tai be tradicinio intereso turėti ką rašyti ir ką parduoti, yra ir kitas: pasaulyje jau seniai konstatuojama tiriamosios žurnalistikos mirtis – ji tapo per brangi net ir žiniasklaidos galingiesiems. „WikiLeaks“ tekinama informacija padeda užpildyti šią spragą minimaliomis sąnaudomis.


Tekėjimo nebeužtvenksi...

J.Assange‘ą galima smerkti, kaip daro daugelis euroatlantinio ir kito pasaulio vyriausybių, galima juo ir žavėtis, kaip daro atviros visuomenės šalininkai ir skaidrumo aktyvistai. Visi savaip teisūs. „WikiLeaks“ įkūrėjas veikiausiai taps „Time“ metų žmogumi, o jo veidas papuoš ne tik žurnalo viršelį, bet ir bus viena iš laikmečio ikonų – dažnai prieštaringų, bet spalvingų ar charizmatiškų asmenybių.

Kaip Mao ar Che Guevara, Johnas Lenonas ar Lady Gaga, Michailas Gorbačiovas ar Barackas Obama.

Triukšmas aplink „WikiLeaks“ ilgainiui išnyks, tačiau organizacijos pavadinimas veikiausiai taps bendriniu, kaip „pampersai“ ar „kseroksas“, o jos pagimdytas fenomenas taps kasdieniu reiškiniu, kaip daug bangų kėlęs internetas, kuriame apstu visko – ir gero, ir blogo.

P.S. Ir kaip ta proga neprisiminsi klasiko Maironio :)

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors ji pasveikint tau ir baisu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (8)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (29)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (40)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (23)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (100)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (501)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę stebėti...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (21)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (6)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...