Gal naujųjų meilės romanų autorių kiek ir užgožta, tačiau pelnytai viena žinomiausių britų rašytojų Meri Barbara Hamilton Cartland gimė Birmingeme 1901 metų liepos 9-ąją, o mirė jau XXI a. - 2000-ųjų gegužės 21 dieną.

Ji išgyveno du pasaulinius karus: pirmasis padarė Barbarą našlaite (mūšiuose Flandrijoje žuvo jos tėvas majoras Bertramas Cartlandas, o prieš tai šeimą sukrėtė Barbaros senelio iš tėvo pusės savižudybė - finansininkas James Cartlandas nusišovė dėl gresiančio bankroto), Antrasis pasaulinis karas atėmė abu jaunesniuosius broliukus.

Mergina, priklausiusi aukštesniems viduriniosios klasės sluoksniams, išsilavinimą gavo privačiame mergaičių pensione, tačiau užsidirbti pragyvenimui buvo priversta pati. Barbara pasirinko žurnalistiką ir tapo aukštuomenės naujienų reportere - laikraštyje „Daily Telegraph“ turėjo savo paskalų skiltį. Darbas sekėsi, tačiau užtruko tik metus: jauną moterį patraukė literatūra...

Savo pirmąjį romaną „Dėlionė“ Barbara išspausdino 1923 metais. To visiškai pakako sėkmingai rašytojos karjerai pradėti - skaitytojos tiesiog pametė galvą dėl jos knygų. Per likusius B. Cartland kūrybos metus niekas nepasikeitė.

Epochos vertybių sergėtoja

Tai keista, nes visi 657 (!) B. Cartland romanai parašyti praktiškai pagal tą pačią schemą. Iš pradžių visais atžvilgiais nuostabi mergina (savaime suprantama, skaisti) tampa kilnaus vyro aistros objektu. Tuomet seka „detektyvinė“ romano dalis (maždaug pusantro šimto puslapių), kurioje žiaurus likimas įsimylėjėlius išskiria, bet jie vis tiek įveikia visas kliūtis ir maždaug paskutiniame puslapyje atšoka vestuves.

Ši „Cartland schema“ niekada nesikeisdavo - keisdavosi tik veikėjų vardai, titulai ir istorinė aplinka. Tačiau vienodas siužetas visiškai netrikdė skaitytojų. Gal dėl to, kad pirkdamos B. Cartland romaną jos tvirtai žinojo tris dalykus: istorija neišvengiamai baigsis laimingai, pasakojimas bus apie didelę ir tyrą meilę, apie kokią galima tik svajoti, o taip pat bus suteikta viltis, jog kiekviena moteris anksčiau ar vėliau sutiks savo princą, nes gyvenimas vis dėlto yra gražus.

Jei tiksliai, tai Barbara iš viso parašė 723 knygas. Kai nekūrė romanų, sudarinėjo receptų knygas, rašė apie sveiką gyvenimo būdą, dalijo namų ūkio tvarkymo patarimus, rašė autobiografijas ir savo amžininkų biografijas. Nenuostabu, kad pateko į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip produktyviausia rašytoja pasaulyje.

Nė viename B. Cartland romane ir su žiburiu nerasi bent kiek atviresnės erotinės scenos - jos knygas gali skaityti net vaikai. Pati rašytoja, auklėta Viktorijos laikų epochoje, labai atsargiai žiūrėjo į fizinę meilės pusę. Pati visą tiesą apie vyrų ir moterų santykius sužinojo tik sulaukusi aštuoniolikos. Ir dar patyrė tokį šoką, kad nutraukė pirmąsias savo sužadėtuves su jaunu armijos karininku - už tai, kad tas surizikavo siekti iš savo dorybingosios sužadėtinės tik šiek tiek daugiau už nekaltą bučinį į skruostą.

„Visos mano herojės išskyrus vieną vienintelę - skaisčios, visos - jaunos ir gražios, ir visoms joms meilė - tai pirmiausia ne seksas, o tyri ir gilūs jausmai, - mėgdavo sakyti Barbara. - Jos nė už ką nemiegos su vyru tol, kol tas neužmaus joms ant piršto sutuoktuvių žiedo. Na, bent jau iki 118-ojo puslapio tai tikrai ne!“

Visais atžvilgiais veikli ponia

Pati B. Cartland buvo ištekėjusi dukart ir niekada nesiskundė draugų vyrų stygiumi. Iki mirties buvusi ištikima išskirtinai britiškam supratimui apie tai, kas yra padoru, ji niekada neatviravo apie savo nesantuokinius ryšius, tad liežuvautojams belikdavo tik spėlioti.

Būdama jau garbaus amžiaus, Barbara kažkodėl nusprendė parduoti aukcione savo brangenybes, kurias jai savo laiku padovanojo gausūs gerbėjai - kelias dešimtis nuostabių papuošalų su briliantais. Senatvėje Barbara kažkodėl tapo itin nepakanti skyryboms ir svetimavimui, nors pati duodama interviu vis mėgdavo užsiminti apie „nežemišką aistrą“, kurią jai esą jaučia kažkoks gražuolis hercogas.

Barbara mylėjo abu savo vyrus. Už pirmojo - karininko ir pasiturinčio spaustuvininko ji ištekėjo 1927 metais. Po Barbaros nutrauktų pirmųjų sužadėtuvių buvo praėję jau aštuoneri metai. Per tą laiką ji, teigiama, atstūmė mažiausiai pusšimtį vyrų, siūliusių jai ranką ir širdį.

1929 metais sutuoktiniai susilaukė dukters Reinos - būsimosios grafienės Spenser, princesės Dianos pamotės. Bėda tik, kad Barbaros sutuoktinis labai jau mėgo išgertuves su draugais, o per jas netruko susirasti ir meilužę. Kai apie karininko „žygius“ ėmė kuždėtis visuomenėje, žmona nusprendė su tuo nebesitaikstyti ir pareikalavo skyrybų.

Vyras skolingas neliko - apkaltino Barbarą ryšiais su jo paties pusbroliu.

1936-aisiais galiausiai įvykusios skyrybos buvo skandalingos ir labai nemalonios. Tačiau vos tik visi formalumai buvo baigti, Barbara nedelsdama ištekėjo už ...pusbrolio. Kai šis mirė 1963-iaisiais, ji jau buvo padovanojusi jam du sūnus - Janą ir Gleną.

Šeimos gyvenimas, trijų vaikų auklėjimas ir romanų rašymas, kaip bebūtų keista, neužimdavo viso Barbaros laiko. Iš prigimties aktyvi moteris sugebėdavo reikštis pačiose įvairiausiose srityse. Pavyzdžiui, nė už ką nepraleisdavo nė vieno aukštuomenės pokylio (jaunystėje gražutė energinga ir šiek tiek pašėlusi Barbara buvo laikoma viena geriausių vakarėlių šeimininkių Londone).

Kovojo už medicinos seserų teises, organizuodavo parodas ir labdaringus aukcionus. Domėjosi politika ir net buvo išrinkta į savivaldos institucijas. Padėjo čigonams klajokliams išsikovoti žemę nuolatinei gyvenvietei (galiausiai Hartfordšyre įsikūręs taboras savo gyvenvietę net pavadino jos garbei Barbaraviliu).

Taip pat Barbara įkūrė Nacionalinę sveikatos asociaciją. Sugalvojo, kaip pristatyti pašto siuntas lėktuvais, ir dalyvaudavo automobilių lenktynėse. Kūrė kvepalus ir net įrašė solinį albumą - meilės baladžių, kurioms akomponavo Londono filharmonijos orkestras.

Ekstravagantiška ir tuo patenkinta

Skaitydama Barbaros knygas užaugo ne viena romantiškų merginų karta. Netikros senelės romanų iš rankų nepaleisdavo ir rašytojos pirmagimės podukra princesė Diana. Visai tikėtina, kad būtent jie ir lėmė Didžiosios Britanijos sosto paveldėtojo būsimos žmonos požiūrį į šeimą: jos santuoka su princu Čarlzu, pasibaigusi skandalingomis skyrybomis, juk prasidėjo romanu pagal tobulą Barbaros scenarijų.

Net ir sulaukusi labai garbaus amžiaus rašytoja vis dar buvo nepaprastai populiari. Našlės įvaizdį palaikė jau nebe tik saldūs meilės romanai, bet ir pribloškiamai ekstravagantiškas įvaizdis.

Ši dama pripažino tik rožinius drabužius (daugiausia ilgas sukneles), keliaudavo tik baltu rolsroisu (kalbama, būtent B. Cartland įvedė madą baltiems limuzinams) ir niekada nepaleisdavo iš rankų balto šunyčio (pirmenybę teikdavo pekinesams).

Ir 90-ąjį gimtadienį atšventusi Barbara puikavosi geležine sveikata ir visai neprasta išvaizda. Gal dėl to, kad visą gyvenimą šventai tikėjo stebuklinga vitaminų bei maisto papildų galia - juos gerdavo saujomis kiekvieną mielą dieną.

Anot artimųjų, senatvė B. Carland apskritai buvo laimingiausias laikotarpis. Ji su pasimėgavimu diktuodavo knygas sekretorei ir didžiavosi sentimentalių moteriškų romanų karalienės titulu. Kaip galėjo nesididžiuoti? Juk knygos su B. Cartland pavarde ant viršelio buvo perkamos kone visose pasaulio šalyse, jų populiarumas ilgai neblėso.

Interviu su rašytoja mielai spausdindavo geriausi Didžiosios Britanijos spaudos leidiniai, ją kviesdavosi populiariausios televizijos pokalbių laidos. Galų gale jos dukra juk sugebėjo tapti grafiene, o ji pati 1981-aisiais gavo titulą, apie kurį taip seniai svajojo - britų imperijos damos.