1610 06 30 prasidėjo didysis Vilniaus gaisras, kurio metu sudegė dalis Valdovų rūmų ir daugelis kitų pastatų

Gaisras kilo birželio paskutiniosios dienos ryte. Anot įvykio liudininko italo kunigo Alessandro Cilli, ugnis įsiliepsnojo kepėjo name, toje miesto dalyje, kur visi aplinkiniai namai buvo mediniai ir pilni sausos medienos. Apie 12 val. pasigirdo šauksmai ir varpų dūžiai, pranešantys apie gaisrą.

Padėtį itin blogino pakilęs didelis vėjas, kibirkštis ir liepsnas pernešdavęs daugiau kaip mylią nuo tos vietos kur prasidėjo gaisras. Ugnis netruko apimti viską, miestiečiams neliko nieko kita, kaip tik žiūrėti kaip išgelbėti gyvybę „su tuo trupučiu, ką galima buvo išnešti ant pečių. Todėl visa liaudis, ir vargšas, ir turtingas, pasitraukusi ant kalvų už miesto, stovėjo kiekvienam stebeilijantis, bene pamatys liepsnojant savo turtą kartu su namu, ir negalint suteikti nė mažiausios pagalbos“.

Gaisro metu pelenais virto daugybė Vilniaus gotikinės architektūros statinių, meno kūrinių bei buities daiktų. Miesto nuniokojimo statistika žiauri: sudegė apie 4700 gyvenamųjų namų, daugiau kaip 10 bažnyčių ir cerkvių (4 cerkvės, liuteronų bažnyčia, žydų sinagoga, karmelitų bažnyčia, Šv. Dvasios bažnyčia ir kt.), o gyventojų mieste sumažėjo trečdaliu. Kai kuriose gatvėse – Subačiaus, Aušros Vartų dalyje, amžininkų pastebėjimu, išdegė visi namai. O „kiekvienas sutiktas [vilnietis] ašaromis apsipila (...) kiek metų prireiks, kol miestas įgys ankstesnį vaizdą“.

Nemažai nukentėjo Vilniaus Žemutinės pilies pastatai. Anot poeto, “pilin tas neprašytas svečias įsibrovė, / Daug turto sunaikino, daug namų sugriovė, / Nuniokojo jis rūmus, bokštus apgadino, / Visur žalos pridarė, eibių begalinių. […] Tenai graži bažnyčia beregint sugriuvo, / Altoriai ir vargonai – pelenuos pražuvo, / Kazimiero koplyčia, tik jinai išliko – / Matyt, jo karštos maldos Viešpačiui patiko”.

Didysis gaisras Vilnių niokojo kelias dienas. Bet ir po to dar kurį laiką tai vienur, tai kitur įsiliepsnodavo ugnis. Liepsnoms aprimus, atsivėręs miesto vaizdas buvo apgailėtinas. Vilniaus jėzuitų kolegijos metiniame 1610 pranešime pažymėta, jog „visur pasirodė sugriuvę mūrai, vien kaminai liko stovėti, bažnyčių ir didelių rūmų fasadai pasvirę, bokštai nugriuvę, visa, kas liko, - vien pelenai ir suodžiai, o gatvėse tarp griuvėsių buvo randama daug pusiau sudegusių ar užtroškusių ar net prispaustų, - net priešas daugelį dienų niokodamas nebūtų sugebėjęs taip sudarkyti ir nusiaubti“.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija