1582 12 08 Lietuvos DK didikas Mikalojus Radvila Našlaitėlis atvyksta į Veneciją ir pradeda kelionę po Šventąją žemę

Didikas gimė vieno įtakingiausių XVI a. veikėjų Lietuvos DK kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Elžbietos Šidloveckos šeimoje. Be jo šeimoje buvo dar 8 vaikai, tarp jų ir pirmasis Lietuvos istorijoje kardinolas Jurgis Radvila. Jaunystėje studijavo Vakarų Europoje, protestantiškuose universitetuose, po tėvo mirties 1566 grįžęs į Lietuvą perėjo į katalikų tikėjimą. Ėjo aukštas pareigas valstybėje: buvo Lietuvos DK didysis maršalka, Trakų, o vėliau Vilniaus vaivada.

M. K. Radvila Našlaitėlis pasižymėjo mecenavimu, aktyvia statybine veikla, ypač savo valdose. Jo laikais svarbiausia didiko valda Nesvyžius tapo reikšmingu visos Lietuvos DK kultūros centru. 1584-1593 čia buvo pastatyta barokinė jėzuitų bažnyčia, benediktinų vienuolynas, pilis.
Didikas buvo silpnos sveikatos. Sykį, paaštrėjus negalavimams, davė įžadą aplankyti Šventąją žemę. Iš savo Nesvyžiaus valdos išvyko 1582 09 16, o jau 12 08 pasiekė Veneciją ir pradėjo piligriminę kelionę. 1583 06 25 atvyko į Jeruzalę, kur išbuvo dvi savaites, aplankė įžymiąsias krikščionių vietas, Kristaus kančios ir mirties kelią. Po sėkmingo šventų vietų aplankymo 07 jis nuplaukė į Egiptą, viešėjo Kaire. Čia praleido du mėnesius. 1583 10 09 laivu iš Aleksandrijos grįžo į Italiją. 1584 07 07 didikas grįžo į Nesvyžių iš kur ir pradėjo kelionę.

Kelionės metu M. K. Radvila Našlaitėlis rašė dienoraštį. Jį 1595 kiek patobulino ir norėdamas „praplėsti žemiečių akiratį“ pavadinęs „Kelione į Jeruzalę“ 1601 išleido Braunsberge. Tačiau rankraštinis tekstas dingo ir iki šiol nėra aišku, kokia kalba – lenkų ar lotynų jis buvo parašytas. pirmasis leidimas pasirodė lotynų kalba. Iš karto dėl pasakojimo gyvumo, emocingumo ir įtaigumo, M. K. Radvilos Našlaitėlio veikalas tapo labai populiarus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Dabar žinomi 4 lotyniški, 9 lenkiški, 2 vokiški ir 1 rusiškas vertimai.

Anot tyrėjų, M. K. Radvilą Našlaitėlį iš kitų panašių kelionių aprašymų autorių išskiria interesų platumas. Autorius aprašo vietoves, matytus augalus, žmones. Papročiai, įstatymai, svetimų šalių buitis pateikiami glaustai ir kartu vaizdingai, kartu parodant išmanymą apie Artimuosius Rytus. Jo knygoje yra daugybė nuorodų į literatūrą, tačiau jis ją analizavo, bandė daryti savas mokslines išvadas, kritiškai lygino su istoriniais šaltiniais. Pavyzdžiui, pamatęs begemotą, jis suabejojo senovės istoriku Cedrenu, teigusiu, jog begemotas gali praryti dramblį. Pasakojimą pagyvina išgyvenimų nuoširdumas, mokėjimas džiaugtis netgi smulkmenomis. Pavyzdžiui, prie vienuolyno rasto chameleono tyrinėjimas. Ne mažiau įdomi istorija apie tai, kaip slapta į laivą atneštas pagoniškas mumijas M. K. Radvila Našlaitėlis bandė išgabenti iš Egipto. Plukdant jas jūroje kilo audra, o kunigas ėmė skųstis, kad kiekvieną naktį mato vaiduoklius. Tik jas išmetus, audra nurimo, o vaiduokliai liovėsi sapnavęsi.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija