aA
XIV a. pr. Kryžiuočių ordinas vykdė nedidelius puolamuosius žygius, silpninusius lietuvių gynybinę liniją prie Nemuno. 1314 pr. kryžiuočių ordino didysis komtūras Henrikas von Plockas du kartus nusiaubė Medininkų žemę, o rudenį įsiveržęs į Juodąją Rusią sudegino Naugarduką.

1315 buvo sugriauta Veliuonos pilis, o dar po metų nusiaubta Peštuva. 1316-1317 kryžiuočiai toliau puldinėjo Pieštvę ir Veliuoną bei Medininkus. Nors visa tai silpnino lietuvių ir žemaičių pajėgas, tačiau jų šiame regione nepalaužė. Ruoštasi suduoti rimtą atsakomąjį smūgį.

1320 mūšis tarp Kryžiuočių ordino ir žemaičių įvyko Žemaitijoje, Medininkų valsčiuje. Vasarą kryžiuočių didysis komtūras Henrikas von Plockas su gana didele kariuomene – 40 riterių ir raiteliais iš Sambijos bei Klaipėdos vėl įsiveržė į Medininkų žemę siaubdami jos apylinkes.

Tačiau šį sykį jiems nepavyko to padaryti staigiai – žemaičiai, jau prieš tai surinkę karius, netikėtai užpuolė pagrindines kryžiuočių pajėgas ir jas sumušė. Kryžiuočių pusė prarado 29 riterius bei apie 200 karių. Mūšyje žuvo ir pats vokiečių magistras, į nelaisvę buvo paimtas Sambijos fogtas Henrikas Rude, kurį lietuviai vėliau paaukojo Dievams, jį sudegindami kartu su visa ginkluote ir žirgu.

Medininkų mūšis turėjo nemažos reikšmės tolesniems kryžiuočių puolimams. Kryžiuočiai patyrė taktinį pralaimėjimą, žemaičių pasiekta pergalė sumažino ordino persvarą. Vokiečių ordino kariniai žygiai kuriam laikui buvo sustabdyti.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Lietuvos istorijos institutas
    
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0