Kodėl šis subjektas nesugeba nuo jam „neįdomios“ informacijos ir „nesvarbių“ žmonių tiesiog atsiriboti ir susirasti kokį nors kitą, širdžiai artimesnį užsiėmimą? Kodėl ji jį traukia kaip roplys užhipnotizuotą triušį? Mes juk nenaršome po jo lankomus forumus, nekomentuojame „Vakaro žinių“ tipo publikacijų – nes tikrai neįdomu. Kodėl ir jis taip negalėtų? Kodėl jam nuoširdžiai atrodo, kad jo gyvenimo būdui kelia grėsmę vien tai, kad esama žmonių, gyvenančių kitaip (ir kad jis apie juos žino)?
Jei tai būtų tik kvailybė ir logikos stoka (nesupratimas, jog kito prioritetai savaime niekaip nesikėsina tapti tavo prioritetais, nes jis – kitas, ne tu), tai šiame elementariame lygmenyje panikuotojus (juk ne visi jie – intelektiniai gražuliai) būtų visai nesunku nuraminti. Ne, čia, manding, kai kas kito – psichinio funkcionavimo, gal net psichinės ontologijos skirtumas.
Hipotezė: moralinę paniką („Žiūrėkite – JIE! Gelbėkimės – jie niekina mūsų vertybes, grobia mūsų vaikus, griauna mūsų šeimas, naikina tautą”, ir tt.) skleidžia žmonės, gyvenantys pagal kantiškojo kategorinio imperatyvo vedinius (tiksliau, pagal liaudiškas intuicijas, kažkada jį sugeneravusias): jei mano (anoniminio transcendentalinio ego, kuris nėra individas) valios maksima nėra visuotinis įstatymų leidimo principas, tai reiškia, kad mano valios maksima yra užpulta ir paneigta.
Paprastai tariant, nėra taip, kaip suponavo modernybė: esą sociumą sudaro n atskirų asmenų-taškų, kurie turi savo interesus ir racionaliai elgiasi atitinkamai; dauguma žmonių yra ne „taškinės būtybės“, užsiimančios tarpusavio interakcijomis, o veikiau tąsi klampi masė („moliūgų sriuba“), trūkčiojantis kontinuumas, fluktuacija, persiliejimas, ir todėl, kai toje sriuboje atsiranda gabaliukas jautienos, visa sriuba ima pagrįstai panikuoti „prarasianti tapatybę“, mat neišvengiamai persiims to gabaliuko skoniu. Dėl to, kad sriuba.
Kai norima pasiekti, kad vaikas darytų (ar nedarytų) x, jam sakoma: „Visi žmonės taip daro“ (arba „Niekas taip nedaro“). Paprastai to pakanka: vaikas pats pasidaro loginę seką „Visi taip daro“ > „Aš priklausau klasei VISI“ > „Vadinasi, ir aš privalau taip daryt“ ir paklūsta. Socialinis kondicionavimas? Taip, be abejo – anoniminis žvilgsnis meta ant jo tinklelį „tokios argumentacijos tau turi visiškai pakakti“. Bet tai – ne viskas. Kad tinklelis tikrai būtų užmestas ir priliptų (kad seka susigeneruotų ir elgesys ją patvirtintų), turi būti tam palanki apriorinė sąmonės predispozicija, akimirksniu įrašanti į seką trūkstamą grandį („Aš priklausau VISIEMS: aš – vienas iš jų, toks pat kaip jie; kas galioja jiems, galioja ir man“).
Daugeliu atvejų ji ir yra, todėl šis argumentas veikia. O kai kuriais retais atvejais jos nėra, tiksliau, apriorinė predispozija yra priešinga: „aš – ne visi; aš esu aš; aš – atskiras atvejis“ (ir todėl „Gal ir tikrai visi taip daro, bet kas iš to man, kaip tai turėtų įpareigoti mane?!“). Čia ne maištas ir ne priešgyniavimas („O aš tyčia darysiu atvirkščiai!“), ir ne suinteresuotumas tuo konkrečiu x, o iš nuostabos pakeltas antakis, kad kažkas šitą apeliaciją į „visus“ gali laikyti automatiškai mane įtraukiančia, kad kažkas mano, jog aš manau, kad man tokio argumento pakanka.
Vadinasi, iki socialinio kondicionavimo – kad jis išskeltų objekte, į kurį nukreiptas, atitinkamas reakcijas – turi būti ARBA anoniminis „visi“, lokalizuotas konkrečiame kūne, į kurį tas argumentas kreipiasi ir kurio elgesį nori valdyti, ARBA ego, jau esantis subjektas. Pirmu atveju turime tipiškus „normalius žmones“, antru atveju – atskirus asmenis, t.y. baltas varnas. Socialinis kontraktas, kuris leidžia ištarti „mes“, ištraukia iš privatybės ir įgalina politinį veiksmą, numato būtent asmenis, kurie bendrų interesų pagrindu ieško sąjungininkų ir organizuojasi, tuo tarpu pirmo tipo sąmonė yra visai kas kita – ji išvis egzistuoja tik „mes“ modusu, kaip banga, gentinis srautas, kur nėra jokio „aš“ – būtent tokie ir politikos neturi. Nors dažniausiai turi tai, kas vadinama konservatyviomis pažiūromis.
Vis ieškau metaforos šiai daugumos žmonių individuacijos stokai (kai nėra ribos tarp „aš“ ir „tu“ ar „jie“, kai persiliejama ir todėl bijoma, kad kitų veiksmai neišvengiamai tuo pačiu transformuos ir „mane“) apibūdinti ir, regis, radau: veja, į žalią plokščią paviršių susipynusios visiškai vienodos žolės. Ne laukinė pieva (ten dar santykinai yra visko), bet užsėta žolytė, kurią lyg ir sudaro daug atskirų „individų“, bet neįmanoma atskirti, kur kuris ir tai visai nesvarbu. Tada kas nors ateina ir ją reguliariai nukerpa. O vejai atrodo, kad toks gamtos dėsnis ar dievų valia.