Kodėl mirusiuosius mylime labiau nei gyvuosius

 (42)
„Gal iš vakaro nuvažiuojam ant kapų – turėsime tris laisvas dienas ir nesusigadinsime savaitgalio“, - stovėdama prie kasos prekybos centre nugirstu porelės pokalbį.
© Shutterstock nuotr.

Ant prekystalio – du padėklai žvakių, ir degiklis-pistoletas ilgu galu. Apsirūpino. Pagal žvakių skaičių vertinu, kad jie kažin ar per vieną vakarą apvažiuos visus kapus. Arba taip kažką myli, kad švieselių liepsnelėmis nuklos visą antkapį.

Vėlinių dieną tikėtis reikia to paties, ko ir kasmet: automobilių eilės, žmonės su polietileniniais maišais žvakių ir vazonais chrizantemų. Dar šluotos ir grėbliai – tuo pačiu ir kapus sutvarkyti. Pasimelsti. Pagerbti. Važiuoti vakare pro degančių švieselių – išėjusių sielų – jūrą ir dūsauti: „Kaip gražu“.

Ir jausti pasitenkinimą, kone moralinį, kad kažką gero padarei – nuvažiavai į kapines per Visus Šventuosius. Nepamiršai. Atlikai pareigą. Užsidėjai prieš Dievą ir gimines pliusą.

Taip, taip, labai svarbus yra momentas – kaip čia nenuvažiuosi, juk Vėlinės. Bet nebe Visų Šventųjų ir mirusiųjų pagerbimo diena tampa svarbi, o kaip pagudrauti, atlikti pareigą ir dar išlošti. Ir netgi pašvęsti – juk lapkričio 1-oji dar yra ir Tarptautinė narkotikų vartotojų bei Pasaulinė veganų diena. Kalendoriuje parašyta, vadinasi, reikia švęsti.

Ilgasis savaitgalis – valio. Todėl nemažai žmonių į artimųjų kapus važiavo spalio paskutinę dieną – kad tik kitą dieną nereikėtų skersai išilgai per Lietuvą važinėti ir vargti. Stovėjimas automobilių spūstyje irgi priskiriamas darbui. Labai sunkiam ir įtemptam, kai gali aprėkti šalia esantį savo artimą, pasikeikti, iškolioti debilus vairuotojus ir asilus pėsčiuosius. Važiuoji juk mirusiųjų pagerbti, atlikti šventos misijos, tik trukdo visokie kelių ereliai durneliai.

Ir žmona trukdo, kuri nuolat bamba. Ir vaikai, kurie visko klausinėja, kuriems beveik niekas nepaaiškina, kodėl ant tų kapų reikia važiuoti. Būtent – reikia. Važiuoji, nes važiuoja visi, nes yra tokia diena, nes ant kapų gali su giminaičiais pasimatyti, kurių senokai nematei.

Užtat ir sakau – mirusiuosius mylime labiau nei gyvuosius - tuos, kurie yra šalia. Bagažinėje gėlės ir žvakės, o šauki ant sūnaus, kad jis nėra kantrus ir užsimanė į tualetą viduryje kelio.

Ta meilė mirusiesiems prasideda vos kas nors miršta giminėje. Tuoj gėlių krepšeliai, juodas drabužis, viena kita šimtinė artimiausiam gedinčiajam į kišenę. Dar kiti neduos, neparems artimųjų, likusių be šeimos nario – juk tada ne visi žinos, kad padėjai, kad parėmei. Tada geriau nunešti vainiką - ir kuo didesnį.

Vainiko dydis priklauso nuo giminystės laipsnio – vaikai ir našlys (našlė) ima didelius, prabangius, su juostomis. Užrašas su lyrinėmis eilėmis ir būtinai parašas, kas liūdi – mirusiajam gal ir tas pats (nors sakoma, kad siela iš kūno išeina trečią parą po mirties), tačiau juk matys visi tie, kurie susirinks į šermenis.

Antros eilės pusbrolių vaikams ir dviejų žiedų pakaks nunešti – juk kiek tą giminės žmogų tematei ir pažinai, tik iš mamos ar tėvo pasakojimų. Arba iš nuotraukų nublukusiame šeimos albume. Čia dėmesys, pagarba svarbiausia.

„Dėl mamos viską galiu padaryti, nieko negaila. Auksinis žmogus buvo“, - vienose laidotuvėse sakė giminaitis, kuris mamos nuvažiuodavo aplankyti 1-2 kartus per metus – per gimtadienį ir Kalėdas. Ta mama akis išverkdavo, belaukdama prie lango, kada pasirodys jos mylimasis sūnelis su šeima. Ji iš tiesų buvo auksinė moteris, tačiau sūnus... Greičiausiai pajutęs kaltę, mėgino viską atpirkti gėlėmis ir pačių laidotuvių organizavimu. Ir paminklo pastatymu. Tokio, kokio manė mama yra verta.

Vainikais ir gėlėmis stengiamasi parodyti, kiek tas žmogus buvo brangus. Bet ar mirusiajam to dėmesio reikia? Mirusiam reikėjo jo, kol jis buvo gyvas – ir šiltų žodžių, ir apkabinimų, ir galvos paglostymo, ir patikinimo, kad yra mylimas, brangus, kad jo pasiilgsti net ir dviem dienom praėjus nuo išsiskyrimo. Meilės reikia gyviesiems, o ne mirusiems, tik, deja, per vėlai tą suvokiame.

Dar vienas momentas – paminklas. Kai matau trijų metrų statinius arba monumentus, kurie galėtų būti Puntuko akmens broliais, pagalvoju: arba gyvieji neturėjo, kur dėti pinigų, arba nori parodyti savo meilę, arba užritino tokį monstrą, tikėdamiesi, kad pakastas po žeme velionis niekaip į paviršių neišlįs. Kitaip sakant, amžinojo poilsio vieta. Amen.

Kuo didesnė meilė, kuo brangesnis yra išėjęs žmogus, tuo daugiau dėl jo daroma. Darome, pamiršdami ir nustumdami į šalį gyvuosius. Paminklas tėvukui ? Žinoma, iš kuo brangiausio granito. Imsime paskolą, skriausime šeimą, bet „tėvas nusipelnė bent tiek“. Ir tai sako to mirusio tėvo sūnus, kuris jau ir pats tėvas, o jo vaikai lieka nuskriausti per tą paskolą, paimtą paminklui – kelerius metus nebus nei atostogų šiltuose kraštuose, nei naujų telefonų.

Ir kapus prieš Vėlines aptvarkome, kad nebūtų gėda prieš gimines – juk dar gyvi esame, dar galime. O jeigu našlė taip gedi vyro, kad jai net į kapus važiuoti per skaudu? Ar ji turi jaustis kalta, kad gyvena savo skausmu, savo širdgėla dėl žmogaus, su kuriuo nugyveno 40 metų? Ji niekam neprivalo atsisaityti, nes tik ji viena žino, kokio gylio jos skausmas. Kaip turi jaustis moteris, radusi prie durų išpiltą piktžolių maišą – giminaičių priekaištą, kad ji netvarko vyro kapo? Ir tai daro giminės, kurių lūpos vapa žodžius „meilė“, „pagarba“, „pareiga“. Kaip toks jų elgesys rodo meilę tai vargšei moteriai?

Mes jau seniai vienas kitą per dantį traukiame, jog kapų tvarkymas yra lietuvių nacionalinis pomėgis. Sodelius ir darželius ten įrengiame. Esame praktiški ir darbštūs. Po suoleliu – geležinė dėžė, primenanti šašlykinę su spyna. Joje – kastuvėlis, grėblys, žirklės, bambalio butelis gėlėms palaistyti. Viskas turi būti po ranka.

Galiu spėti, kad jeigu lietuviams būtų pasiūlytos standartinės, vienodos kapinės, kaip mirusiems kariams, tai daugelis stotų šakėmis.

„Ne, viskas niveliuojama, gniaužiama saviraiška!.. Kaip čia gali ir varguolis ir turtuolis gulėti po tuo mažu pilku kryžiumi“, - taip ir girdžiu rūstaujančius lietuvaičius.

Gali, gali – viskas mūsų galvose. Gana netikėtu rakursu mintis apie gyvenimą pasuko vienas iš mano draugų, kuris prieš porą mėnesių Facebooke parašė (atsiklausiau – leido šį pasakymą cituoti tekste):

„Įsivaizduokite, koks puikus būtų mūsų gyvenimas, tekantis atvirkščia seka... Pačioje pradžioje keli puikiai apsirengę vyrukai atneša tave patogioje medinėje dėžėje, ir tu iš karto atsiduri ištaigingoje puotoje - daug gėlių, maisto, gėrimų...
Gyveni sau ramiai seneliu mažame namelyje, gauni pensija ir po truputėlį jaunėji... Vėliau pradedi dirbti, padirbėjęs 40 metelių pradedi pažinti gyvenimo privalumus - geri vis daugiau alkoholio, vis dažniau vaikštai po įvairius vakarėlius, vis dažniau skaldai meilę, ir po to tu įstoji į Universitetą. Vėliau tu eini į mokyklą, tau keliami vis mažesni reikalavimai, turi vis daugiau ir daugiau laiko, skirto žaidimams, tu daraisi vis mažesnis ir mažesnis, kol galų gale patenki į...chm, kur plaukioji sau 9 mėnesius, įsiklausydamas į raminantį širdies ritmą, kol vieną dieną TAUKŠT - ir tavo gyvenimas baigiasi beprotišku orgazmu...“.

Taigi, mielieji, viskas labai laikina. Gyvenimas – irgi. Ir kol yra gyvųjų šalia, gyvenkime su jais. Nesureikšminkime per daug tų, kurie išėjo. Ir nesmerkite tų, kurie šiandien ant kapų nenuvažiavo, o namuose padegino žvakelę ir prisiminė išėjusiuosius gražiomis mintimis.

Jei ant kapų nuvažiuoji kartą per metus, kad atiduotum pareigą, o po metų nebeprisimeni, į kokį takelį kapinėse reikia įsukti, kažin ar esi pranašesnis. Už ką? Už tą, kuris prisimena dažniau ir kapus lanko ne tam, kad užsidėtų pliusą – buvau, padėjau, uždegiau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikos

Psichoterapeutas O. Lapinas: avarijų pasekmės dažniausiai išlieka visą gyvenimą (6)

Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, jeigu po avarijos neanalizuosime emocijų, kurios mus apima ar persekioja, tuomet pasekmės gali išlikti visą gyvenimą.

Gydytoja pataria: kaip gydyti sutrikimą, dėl kurio šeimos net išsiskiria (12)

Įprasta manyti, kad inkontinencija, t. y. šlapimo nelaikymas, yra vyresnių žmonių bėda. Tačiau tyrimai rodo, kad šis sutrikimas vargina ir labai jaunas moteris – tai dažnesnė liga nei cukrinis diabetas, hipertenzija ar depresija. Vis dėlto moterys gėdijasi apie ją kalbėti garsiai, o daugelis net nežino, kad šią problemą galima ir reikia spręsti. Tačiau statistika negailėstinga – šlapimo nelaikymas vargina apie 300 tūkst. gyventojų Lietuvoje.

Šlapimo nelaikymas: gydytoja patarė, kaip susigrąžinti pilnavertį gyvenimą (21)

Opi ir tyli moterų problema – šlapimo nelaikymas – gali atsirasti natūraliai senstant moters organizmui, pagimdžius vaiką arba tiesiog turint silpnus dubens dugno raumenis.

Moterų įpročiai, kurie vyrus varo iš proto (17)

Aptarsime, kas jiems kelia nuostabą ir verčia antakius lipti ant kaktos, tačiau vis tiek su tuo susigyvena ir nurašo „Ai, nieko, jūs gi – moterys”.

Gražus kūnas be dietos ir mankštos (11)

Taip, tai įmanoma. Atsikratyk nereikalingų kilogramų ir atrodyk žvalesnė, nemarindama savęs badu ar alindama kūną treniruotėmis.

Kaip panaudoti sodą šalinant įsisenėjusias dėmes

Namų valymas ir netgi patys nemaloniausi namų ruošos darbai tampa daug malonesni, kai dirbi kartu su šeimos nariais ar draugais. O jei namie likote viena, tuomet pasileiskite garsiai muziką ir viskas atrodys daug lengviau.

Kaip maitintis, kad pilvas būtų plokščias, o talijos nepuoštų gelbėjimosi ratas? (10)

Dailaus pilvuko, kuris atrodytų toks pat lygus, kaip kad gulime ant nugaros, tikiu, norėtų visos moterys.

Nauja avalynė - naujos nuospaudos: būdai išvengti kančių (9)

Kai kurie kiekvieną sezoną avalynę pakeičia be didesnių problemų, bet dažniausiai nauja, dar nepranešiota avalynė kelia gausybę rūpesčių.

Produktai, kurių nepatartina vartoti tuščiu skrandžiu (16)

Ar esate pastebėjusios, kad ryte, atsikėlusios ir sukrimtusios obuolį ar kelias vynuogių uogas, paskui prastai jaučiatės, jums raižo pilvą ir netgi susuka vidurius?

Natūralūs ir greiti būdai įveikti peršalimą (1)

Kai pavasario orai tokie permainingi, tampa vis lengviau peršalti. Nors sinoptikai pranašauja šiltą vasarą, ji kol kas atrodo kaip tolimas miražas.

Veido odos priežiūra: ko jokiu būdu negalima daryti (4)

Visos mes ne šventosios ir retkarčiais padarome veido priežiūros klaidų. Jei taip nutinka kartais, neverta nerimauti – jei vieną naktį prieš miegą pamirši nusivalyti makiažą, ko gero oda nuo to nesunyks.

Nenorite, kad svečiai užmigtų prie pietų stalo? Šių produktų privalote atsisakyti (6)

Visi esame patyrę tą jausmą, kai po sočių pietų norime kristi į lovą ir miegoti. Šventiniu laikotarpiu, prisiragavę įvairių patiekalų, taip pat dažnai pajuntame mieguistumą. Ką daryti?

Kaip nepasiduoti depresijai, jeigu dažnai jaučiate nerimą ir liūdesį (29)

Jei pastebėjote, kad jūsų gyvenime ėmė vyrauti neigiamos emocijos, ko gero atėjo laikas peržvelgti savo mąstymo modelius ir juos keisti.

8 svarbūs signalai jūsų sveikatai, kuriuos siunčia pakitusi odos būklė (2)

Oda - didžiausias mūsų kūno organas, tad jeigu kažkas viduje vyksta ne taip, didelė tikimybė, jog oda praneš.

10 natūralių būdų kovoti su pūslelinę (ledukai, degtinė, paracetamolio tebletės ir kt.) (13)

„Ir vėl vėjas nubučiavo" - taip sakoma, kai ir vėl užklumpa nemalonioji lūpų pūslelinė.